Kaip kablelis namo keliavo



Naujoji Zelandija buvo toks fiasko, kad apie ją net nėra ką pasakoti. Vis dėlto grįžimas į Lietuvą buvo pakankamai įdomus ir spalvingas, kad užsitarnautų savo vietą čia.
Turbūt nereikia priminti, kad visi vis dar gyvename karantine. Dar iki karantino prasidėjo atšaukiami skrydžiai ir panašūs malonumai. Pirmasis skrydis buvo atšauktas dar man būnant Sidnėjuje. Ir tas skrydis buvo iš Singapūro į Frankfurtą. Tai reiškė, kad mes smagiai nuskrendame į Singapūrą ir galime sėkmingai nuskristi iš Frankfurto į Vilnių. O į ten... Kas šiais laikais nemoka teleportuotis? Vis dėlto tuo metu atrodė, kad apie tai galvosime vėliau, menkniekis.
Ką gi, tam tikra prasme menkniekis ir buvo, nes mums to skrydžio net ir nereikėjo. Bet apie viską iš eilės.
Kai tik mano mama nusileido Naujojoje Zelandijoje, Europa išprotėjo. Ką gi, ji, matyt, per retai palieka senąjį žemyną ir tas nebeišgali be jos išgyventi. Tiksliai nebežinau, kada Lietuvoje prasidėjo karantinas, tačiau tą pačią dieną buvo uždarytos mokyklos ir universitetai ir buvo aišku, kad Europa sparčiu žingsniu keliauja Vasaros 5 link. Na, viskas toli, mes esame kitame pasaulio gale (įdomumo dėlei, Naujosios Zelandijos sostinė Velingtonas yra tolimiausia Vilniui sostinė), mes čia ramiai pakeliausime ir tada žiūrėsime. Turėjome Naujojoje Zelandijoje būti tris savaites. Kas žino, kaip viskas pasikeis? Tuo labiau, kad tuo metu be to vieno atšaukto skrydžio buvo tik apribojimai skrendantiems per/iš Kinijos, Singapūro ir Irano. Berods, tiksliai nepamenu, bet atrodė, kad mums visiškai šitie dalykai neaktualūs.
Ir viskas labai greitai pasikeitė. Viskas Naujojoje Zelandijoje užsidarinėjo tiesiog mums prieš nosį. Kai buvome ture po Auckland‘ą, viena moteris (ko gero, vietinė), supratusi, kad čia turistai, pradėjo patarinėti kuo greičiau skristi namo. Tame ture su mumis buvusi jaunutė vokietė, panašu, kiek dėl to supanikavo ir lyg ir taip ir ketino padaryti, nors to patvirtinti negaliu, nes nebesusitikome (likimo ironija: vėliau reikėjo informacijos apie miestą, iš kurio ji yra, tačiau neturėjome kontakto). Mes nutarėme, kad panikuoti neverta. Plaukiame į pietinę salą, ten padarome, kas planuota, ir taip toliau. Į pietinę salą nuplaukėme, tačiau tuo metu jau pradėjome ir galvoti, kaip „jeigu ką“ grįžti namo. Susisiekiau su mūsų ambasadomis Kinijoje ir Japonijoje.
Atvykome į Pietinėje saloje esantį Christchurch miestą, iš kurio turėjo būti turas, pavadinimu „tas brangus“. Rytą patvirtino, kad turas bus, o štai vakare atsiuntė atšaukimą. Ką gi, nebūtume net šliaužusios į tuos pietus! Iš ambasados sužinojome, kad yra užsakomasis skrydis į Kauną. Iš Tailando arba Vietnamo. Skirtas visokiems tokiems kaip mes, užstrigusiems šitame pasaulio gale (kokie galai, kai Žemė yra apvali?!). Atrodė, kad pradėjome per vėlai ieškoti tokios informacijos, bet vis dėlto pasisekė: skrydis už kelių dienų. Telieka susitvarkyti su tokia maža smulkmenėle: reikia kažkokiu būdu nusigauti iki Tailando arba Vietnamo. Iki Vietnamo taip brangu, kad negalime sau leisti, tuo labiau, kad ir skrydis į Kauną, sakykime taip, ne pats pigiausias visatoje. Iki Tailando... Na, brangu, bet o ką daryt?! Gerai, skrendame.
Nežinau, ar verta sakyti, bet, savaime aišku, neišskridome. Jeigu būtume atsidūrusios Tailande, o iš ten – Kaune, mūsų kelionė namo tikrai nebūtų verta šito rašinio. Ne. Pasirodo, Emirates oro linijos, kurios turėjo mums padėti atsidurti Azijoje, nuo kovo 25 atšaukė visus skrydžius. Kada turėjome skristi į Tailandą (maža to, dar ir per Sidnėjų!)? Nežinau, ar verta sakyti, nes turbūt akivaizdu. Savaime aišku, kovo 25. Jeigu ne „tas brangus“ turas, būtų viskas pavykę. Bet reikėjo grįžti į Auckland, kas nebuvo įmanoma per likusį laiką. Viena diena pavėlavome.
Ką gi. Vis tiek grįžtame ten, nes „jeigu ką“, koks nors skrydis bus iš ten. Į Velingtoną turbūt dar mažiau kas skrenda negu į Kanberą. Į Auckland‘ą grįžome taip pat su nuotykiais (pvz., kelte iš Pietinės salos į Šiaurinę (Velingtoną) galėjom pasijusti kaip raupsuotosios, nes uždarė į kajutę ir neturėjome teisės niekur eiti. Kodėl? Nes į šalį atvykome prieš mažiau nei 14 dienų – pavojingos! Iš viso neketino leisti į keltą, bet turėjome lėktuvo skrydį į Auckland‘ą, į kurį vėliau pavėlavome). Per tą laiką išėjo pranešimas, kad hosteliai neįsileis asmenų, į šalį atvykusių prieš mažiau nei 14 dienų. Ar dar ir be namų liksime?! Vis dėlto gerų žmonių esama, tad per draugės draugę sužinojau, kur būtų galima kreiptis. Vis dėlto tas pats hostelis, kuriame gyvenome prieš tai, neklausė, kada atvykome. O mes, aišku, neišsipliurpėme.
Ir tada viskas nusistovėjo. Nežinia, kiek čia sėdėsime, neaišku, ką veiksime, mat iš karto po to, kai grįžome, Naujojoje Zelandijoje buvo paskelbtas visiškas lock down. Niekur eiti negalima, prie parduotuvės eilė, nes reguliuoja žmonių skaičių, jeigu ateinat dviese į parduotuvę, vienas gauna laukti lauke prie durų ir pan. Na ką, sėdime hostelyje ir laukiame. Vieną vakarą žaidėme stalo žaidimus su mergina iš Anglijos, olandu vaikinuku ir viena argentiniete. Susibendravome, o paskui iš anglės sužinojome, kad Qatar Airways dar daro skrydžius į Europą ir yra pažadėję, kad tie skrydžiai nebus atšaukti, jie yra tokiems kaip mes. Pati anglė jau turėjo bilietą maždaug balandžio aštuntai į Mančesterį. Skubiai ieškome sau. Norint užsitikrinti, kad viskas bus gerai, reikia užsisakyti iki balandžio 15-tos. Ar skristi iki tos dienos, jau tiksliai nepamenu. Mielai tiek nelauktume, bet.
Dar iki to laiko ieškojau visokių variantų. Yra vienas variantas per JAV. Am... Na, ne gal, bet kiek kainuoja? Per Maskvą irgi netinka? Na, gerai. Tada laukiame.
Galiausiai lendame į Qatar Airways svetainę. Kainos kinta kas penkias minutes. Bandėme užsiholdinti bilietą. T.y. užsisakyti, sumokėti šiokį tokį mokestį, bet bilietą pirkti šiek tiek vėliau (po paros ar pan.). Kažkodėl nepriima kortelės. Nueini iš naujo, tas bilietas jau dingęs! Buvo ekonominės klasės bilietų, kurie buvo brangūs. Bet jie mėgo dinginėti. Tada lieka tik verslo klasė, kurios tikrai negalime įpirkti. Na, sakykime, kokie 13000 NZD. Turbūt už abu, bet tai vis tiek yra per brangu, nors eurais skaičius ir kiek mažesnis. Galiausiai šiaip ne taip pavyksta užsisakyti tą bilietą, gal iš ketvirto ar penkto karto kortelė buvo priimta. Telieka tikėtis, kad rytoj, kai reikės bilietą pirkti, tokių nesąmonių nebebus. Na gerai. Grįšime namo po dviejų savaičių, skrydis balandžio 14 d.
Turbūt tą pačią dieną nuėjau į parduotuvę maisto į priekį, kad kasdien nereikėtų vaikščioti. Grįžtu, mama sako: gali būti, kad Auckland‘o oro uostas nuo balandžio pirmos dienos užsidarys visiškai. Aš bandau nepanikuoti, tačiau mamai to daryti nesiseka. Na, gerai, ji skambina lietuvių bendruomenės pirmininkei, ta pataria skambinti kitai moteriai, kuri dirba kelionių agentūroje. Mama nueina kalbėti kitur, bet vienu momentu grįžta ir užsimena apie skrydį rytoj. Taip. Rytoj. Tikrąja to žodžio prasme pradėjau drebėti. Ko čia drebėt? Tiesiog žodžiais jausmo neperteiksi. Nei jausmų, kurie apima, kai žinai, kad sėdėsi čia mažiausiai dvi savaites, ir bandysi neišprotėt. Nei jausmo, kai išgirsti apie galimybę skristi rytoj. O skrydis per kur? Per natūraliai atmestas Jungtines Amerikos Valstijas! Vis dėlto tai ne taip paprasta. Labai trumpas layover Los Andžele, klausimas, ar spėsime į kitą skrydį (tas turėjo būti domestic iš LA į Čikagą). Ta moteris tuoj pažiūrės variantus, perskambins. Perskambina. Gal norite skristi šiandien?
Tuo metu smegenys buvo pasiruošusios sprogti. Ir emocijų buvo daug. Tad natūraliai jau visko neprisimenu. Tačiau puikiai atsimenu kaip paknopstomis pildžiau e-vizos prašymą į Ameriką, nes skrendame šiandien! Užpildžius ateina pranešimas, kad atsakymą gausime per 72 valandas. Oh... Laimei, kaip dažniausiai ir būna, leidimus gavome per mažiau nei 10 minučių. Dabar telieka susisiekti su ta moterimi ir patvirtinti, kad skrendame šiandien. O „šiandien“ reiškia, kad turime per valandą iškeliauti į oro uostą. Ar reikia priminti, ar ne, tačiau mes ten turėjome sėdėti dar bent dvi savaites. Tai yra, turėjome ir maisto, ir daiktai nesudėti, ir taip toliau. Susitarėme: jeigu bilietai neviršija tam tikros sumos, skrendame. Paskambino ta moteris, bilietai pigesni (brangūs kaip velniai, žinoma). Gerai, skrendame. Reikia mamos kortelės. Kai turėsit ją, paskambinkit mano bosui, sumokėkit, tada atsiųsime bilietus.
Ką gi, iki to laiko dar nebuvo taip buvę. Kortelės duomenis daviau (kitaip sakant, pirkau bilietus) tuo metu, kai jau krovėmės daiktus, nes reikia važiuoti į oro uostą! Netgi bilietą į Naująją Zelandiją nusipirkau iki skrydžio likus gal 7 valandoms. Buvo bėgiojimas tikrąja to žodžio prasme. Skuodžiau į virtuvę. Galvojau atiduoti maistą tai anglei, bet virtuvėje buvo du vaikinukai. Paklausiau, ar reikia maisto. Nelabai norėjo imti, tačiau sakau: mes išskrendame DABAR, tad paliksiu. Sako, gerai, išdalinsime. Argentinietei kambariokei pasisekė. Ji tuo metu buvo kambaryje, tad palikome jai viską. Ir puodelius, kuriuos nusipirkome, ir vandenį, ir sausą maistą, kurį laikėme ne šaldytuve...
Ką gi, šiaip ne taip susidėjome ir keliaujame. Yra shuttle, kuris... Savaime aišku, nevažiuoja! Mama nuėjo į recepciją, bandė išsiaiškinti, ar važiuoja taksi. Darbuotojas skambino keliais numeriais – nope. Ką gi, bandome Uber. Tas atvažiavo (nors atrodė, kad gerokai klaidžiojo). Oro uoste buvo sunku patikėti, kad mes iš tiesų keliaujame į international departures terminalą. Ir dar keliaujame į Ameriką!
Pirmasis skrydis buvo ilgiausias ir, reikia pasakyti, įdomiausias. Kadangi ten veikė WiFi, buvo galima bendrauti. Be viso kito dar teko aiškinti fiziką žmogui, esančiam Lietuvoje. Australijoje esanti draugė šiek tiek pasimetė: aš maniau, kad tu jau išskridai. Na, taip, išskridau. Inflight WiFi. Pasidariau lėktuvo sėdynėje esančio ekrano nuotrauką. Ten galima žiūrėti, kurioje vietoje esi. Tikriausiai buvome kažkur virš vandenyno, nes beveik visą skrydį kaip tik ten ir tūnojome. Ir tada prasideda linksmybės su laiku. Skridome per Ramųjį vandenyną. Kas reiškia, kad kritome datos keitimosi liniją. O tai reiškia, kad paskridome kokią valandą į priekį ir tada staiga peršokome visa para atgal. Lėktuve, aišku, laikas nesikeitė, tad tai nėra taip svarbu. Tačiau Los Andžele yra 20 valandų mažiau nei Auckland‘e (tiesa, dabar gal skiriasi, nes yra toks nesusipratimas kaip laiko sukinėjimas, o pietų pusrutulis suka į priešingą pusę). Skrydis trunka 11+ valandų. Tai reiškia, kad nusileidome maždaug aštuoniomis valandomis anksčiau nei pakilome. Kai nusileidome Los Andžele, mes dar nežinojome, kad skrisime! Kai pakilome iš Los Andželo skristi į Čikagą, buvome ką tik pakilusios Auckland‘e! Kažkokie nesusipratimai. Reikia pastebėti, kad kelionės laiku yra įmanomos. Jau šiais laikais. Ir nereikia nė laiko mašinų, užtenka lėktuvo.
Los Andžele pasiėmėme lagaminus ir keliauk kur nori (beje, atskridus gal tris kartus nufotografavo ir kokius du kartus paėmė pirštų atspaudus). Atrodo, kad visokie virusai ir pandemijos nė neegzistuoja. Jeigu ne tie lagaminai ir nuovargis (per tą nelemtą fiziką net nepamiegojau!), būčiau mielai nušliaužus iki miesto (Amerika vis dėlto!), tačiau taip to ir nepadarėme.
Skrydis į Čikagą buvo įdomus tuo, kad lėktuvas buvo TUŠČIAS. Suskaičiavau gal 25 žmones. Gerai, sakykime, yra koks vienas ir biznio klasėje. Gal apsiskaičiavau. Bet vis tiek. Apie trisdešimt žmonių lėktuve. Pasisekė, kad nebuvo atšauktas. Bet kiekvienas galėjo išsidrėbti per tris kėdes ir ramiai miegoti. Taip ir padariau, tik tiek, kad tas skrydis buvo trumpesnis.
Čikagoje turėjome apie 11 valandų. Nuskridome paryčiais, iki kokių 7 ryto pasnaudžiau, bet tada pradėjo rinktis žmonės ir nebebuvo jauku gulėti. Be to, nelabai ir patogu. Pasivaikščiojau po oro uostą (nemaža dalis duty free parduotuvių ten buvo uždaryta, nors ne kaip Auckland‘e, kur viskas apstatyta plastikinėm pertvarom), pasėdėjau ant kėdės, paskaičiau, kokius dvidešimt kartų nusiploviau rankas... Pagaliau prasideda laipinimas į paskutinį – Frankfurto – lėktuvą. Mums priėjus gauti boarding passes, darbuotojai pradėjo ieškoti kažkokių sąrašų. Nutirpome. Negi dabar pastrigsime? O juk Čikagoje net lagaminų nepasiėmėme, nes LA – Frankfurtas buvo jungiamasis skrydis. Laimei, viskas baigėsi gerai ir mus į lėktuvą įleido.
Nusileidome Frankfurte. Buvau ir pamiršusi, kaip Europoje šalta! Šalčiausias taškas visatoje yra Frankfurto oro uosto traukinių stotis. Berods 6 ir 7 platformos. Šalčiau negu Vilniaus universiteto Fizikos fakultete! Iš oro uosto keliavome į Kylį, iš ten – keltu į Klaipėdą. Įdomu tai, kad traukiny sugebėjome susitikti žmogų iš Naujosios Zelandijos! Jis pastebėjo mamos kepurę, kuri buvo pirkta ten, ir užkalbino. Na, seniai emigravęs iš ten, bet vis tiek. Buvo, sakykime taip, keista.
Kylyje reikėjo nusipirkti bilietėlius autobusui, kuris veža į uostą. Laimei, tik vienas tas autobusas, nes po ~ 40 valandų oro uostuose, lėktuvuose, traukiniuose ir pan. nebesinori jokių sudėtingų persėdimų. Bilietų pirkimas irgi buvo nuotykis, nes mašina neveikė, o darbuotojo anglų kalba maždaug kaip mano vokiečių. Šiaip ne taip nusipirkome ir išvažiavome. Beje, Vokietijoje labai pasisekė. Visai neilgai laukėme traukinio, o į keltą iš viso atėjome taip, kad vos ne iš karto išplaukėme.
Kelte irgi imtasi saugumo priemonių. Visos bendros erdvės uždarytos, valgyti turi kajutėje. O keltas, jeigu ką, plaukia jūra! Tad svirduliuodamas keliauji su padėklu, ant kurio yra krūva maisto, į savo kajutę ir tikiesi nenusiversti nuo laiptų. Beje, maisto davė tiek, kad buvo lengviau negu lengva apsiėsti. Atplaukus paėmė mėginius iš nosies ir gerklės (maniau, kad uždusiu, kai sukišo tą daiktą į gerklę) patikrinti, ar neturime viruso. Tačiau bet kuriuo atveju turime atlikti self isolation. Ir ką. Matėme Šilutės autobusų parko autobusą. Kas reiškia, kad jie savo žmones pasiėmė. O štai Vilnius... Mums neaktualu, nes mus susirinko sesė, tačiau kiti skundėsi, kad išvakarėse žadėjo, jog paims, o tą dieną tik parodė špygą...
Dvi savaites turėjome sėdėti self islation (po savaitės gavome neigiamus testo rezultatus), kas reiškė, kad esu per apgailėtinus 60 km nuo Lindžio, bet negaliu jo pamatyti! Kai kuriais atvejais tai buvo sunkiau nei sėdėti hostelyje Naujojoje Zelandijoje, bet galiausiai tas laikas praėjo ir grįžau pas savo paukštį!
Beje, verta pastebėti, kad draugė iš Suomijos, kuri buvo užstrigusi Australijoje, taip pat grįžo namo. Su Qatar Airways. Tačiau jai bilietas kainavo 10000 AUD, ir ambasada apmokėjo didžiąją dalį, jai tereikėjo sumokėti 900 eur (palyginus su tuo, kokia buvo tikra kaina, tai tikrai yra „tereikėjo“). Kažkaip nepastebėjau, kad mums kas nors būtų ką nors tokio siūlęs.


[Parašyta 2020-05-02]

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Emigranto gyvenimas arba ką, po velnių, valgo olandai? (1 dalis)

Vasara vasario mėnesį arba nuotykiai kengūros sterblėje

GMT+10 arba kas, velniai griebtų, yra NSW?