Trys dienos Belgijoje arba kaip sunku yra išprašyti porą laisvų nuo darbo dienų

 

Kadangi pasaulis gyvena taip, kad kelionių artimiausioje ateityje nenusimato, galima prisiminti tai, kas buvo anksčiau. Šiuo atveju tai yra kelionė, įvykusi 2018 metų liepos mėnesį. Skridau į Belgiją, į Gooikoorts festivalį. Jame buvau buvusi ir metais anksčiau.

Su pirmosiomis problemomis susidūriau dar gerokai prieš kelionę. Jau turėjau lėktuvo bilietus, su festivalio bilietais neskubėjau (taip ir būna, kai skrydis pigesnis už festivalį), nes pirmiau norėjau užsitikrinti, kad galėsiu išvykti. Tai yra, kad galėsiu praleisti porą darbo dienų. Išskrendu penktadienį vakare. Kartais reikėdavo dirbti ir šeštadieniais, bet tą galima susikeisti, ne problema. Reikėjo gauti laisvą pirmadienį ir antradienį. Tai tėra dvi dienos. Turint omenyje, kad niekad nesirgau ir neprašiau nieko panašaus, atrodo lengviau nei lengva. Bet kur ten! Pradėjau prašyti gal prieš mėnesį. Ir tekdavo eiti pas komandos vadovę kas keletą dienų. Kartais ji, atrodo, prarasdavo kantrybę. Kartais būdavo labai supportive (mat ji negalėjo to padaryti pati, reikėjo gauti patvirtinimą iš quality manager ar ko ten). Galų gale ketvirtadienį (rytoj jau išskrendu!) gavau tą patvirtinimą. Jau ir festivalio bilietą turėjau, ir viskas suplanuota... Vis dėlto turėjau dar tiek įžūlumo šiek tiek pasikeisti penktadienio darbo valandas, kad tikrai spėčiau į oro uostą.

 

O tas buvo ne Vilniaus, o Rygos. Susiderinome su tėvais, kur atvažiuosiu iš darbo autobusu, o jie mane paims ir nuveš. Dar nusistebėjau, kad 12 troleibusas važiuoja ten, kur jam nepriklauso. Taigi važiavome į Rygą. Priartėjus prie jos teko trauktis mamos telefoną, nes nežinojome, kur važiuoti. Žinoma, vis tiek kažkur ne ten nusukome, beveik įvažiavome į miestą (nors, kiek atsimenu, norint patekti į oro uostą reikėjo pasukti dar prieš miestą). Galų gale atvažiavome. Ir tada mama įsigudrino kažkur kažkaip ne taip įvažiuoti į aikštelę. Smulkmenų jau neatsimenu, tačiau patekome į taksi aikštelę, kurioje nebuvo kaip apsisukti, tad teko šiek tiek vargti. Šiaip ne taip sustojome ten, kur reikia. Mašinos raktai įsigudrino neveikti, tad mama negalėjo jos užrakinti. Nepamenu, ar palikome taip, ar vis tik užsirakino.

 

Man jau sėdint lėktuve teoriškai reikėjo sugiedoti Lietuvos himną (liepos 6 d., 21 val.), tačiau to nepadariau. Tėvai vėliau sakė, kad sustojo ir tai padarė sėdėdami mašinoje. Sėkmingai nuskridau, tik atsimenu, kad Briuselyje buvo labai karšta. Tiesa, tas „Briuselyje“ yra apie 70 km nuo tikrosios Belgijos sostinės. Draugė buvo pranešusi, kad atvažiuos pasiimti (jos draugo tarnybinė mašina, net už benziną mokėti nereikėjo!). Juokinga tai, kad festivalis vyksta netoli nuo Briuselio, tad draugė spėjo apsidžiaugti, kad atskrisiu ten. Iki tol, kol pasakiau, kad tai iš tiesų ne Briuselio, o Šarlerua oro uostas...

 

Jie atvažiuodami manęs pasiimti kažkur pasiklydo, tad man teko šiek tiek palaukti. Vis dėlto kaip parašiau draugei yra logiškiau pasiklysti pakeliui į oro uostą negu pačiame oro uoste, kas nutiko man. Metais anksčiau buvau atskridusi į tą patį oro uostą (esame ten su mama netgi ir nakvojusios, kai skridome į Barseloną; tas buvo anksčiau), tačiau per tuos metus jie spėjo apsistatyti kažkokiais atitvarais, tad niekaip negalėjau rasti tos pagrindinės laukimo salės. Tuo labiau, kad norint į ją patekti reikėjo pereiti tokią tarsi palapinę, prie kurios įėjimo stovėjo du ginkluoti kareiviai. Tai nepridėjo jaukumo, tad teko šiek tiek paklaidžioti. Galiausiai viską radau, atvažiavo draugai, viskas puikiai.

 

Kadangi nuvykome naktį (gal kokį vidurnaktį), praėjau ir tiek, nereikėjo net rodyti bilieto. Vis dėlto norėjau apyrankės (na, iš tiesų tai tiesiog reikėjo parodyti bilietą, nes tas apyrankes kiekvieną kartą tikrina), tad kitą rytą pirmiausia nuėjau ir ją gavau. Draugai padėjo pasistatyti palapinę (kurią iš jų pačių ir pasiskolinau, kad nereikėtų temptis į lėktuvą), šiek tiek pasėdėjome, tačiau po darbo dienos, kelių valandų kelionės iki Rygos ir skrydžio buvau kiek pavargusi, tad ilgai nenaktinėjau.

 

Tiesą sakant, pats festivalis užima mažiausiai įdomią kelionės dalį. Buvau buvusi pernai, tad viskas taip nebestebino. Pvz., pirmais metais apstulbau, kai reikėjo nusipirkti tokius tarsi kuponiukus. Juose yra kažkiek „valiutos“ ir kai ką nors perki (maistą ar gėrimus), moki ne pinigais, o ant to kuponiuko esančiais piešinukais – valiuta. Kadangi skirtingi dalykai kainuoja skirtingą kiekį, labai gali atsitikti ir taip, kad neišnaudosi visų: arba liks, arba gausi pirkti naują. Aš buvau gudri ir pasiskaičiavau taip, kad išnaudočiau viską gražiai. Tuo metu vyko Pasaulio futbolo čempionatas, o kitos draugės (ji iš Olandijos) vaikinas turėjo savo šalies (Kroatijos) atributikos, tad pradžiugino pirmosios draugės vaikus padovanodamas jiems marškinėlius ir kepurę. Tiesą sakant, ir aš norėjau, nors ir nesu Kroatijos rinktinės fanė. :D

 

Na, festivalyje buvo festivališkų dalykų. Bendravimo, alaus (Belgija vis dėlto), muzikos, šokių ir taip toliau. Tiesa, sekmadienį ryte vienas iš draugės vaikų prastai pasijuto, tad jiems teko skubiai išvažiuoti namo, tad taip ir likome neatsisveikinę. Ką gi, priežastis grįžti, ar ne? Olandė draugė su visu savo kroatu pasiliko kiek ilgiau. Galvojome, gal likti nakvoti ir ji mane nuvežtų į Briuselį pirmadienį, tačiau kroatui reikėjo į darbą, tad toks planas galiausiai neišdegė, mat ji norėjo grįžti su juo (tie bernai...). Galiausiai sutariau su dar viena drauge, kad ji priims mane pernakvoti Geel miestelyje (olandiškai reiškia geltona), o olandė mane ten nuveš. Tiesa, dar prieš išvažiuojant gavau perspėjimą: „šiandien buvo atėjęs mano ex, spardė duris. Viskas turėtų būti gerai, tikrai tave priimu, tiesiog pamaniau, kad turiu perspėti.“ Na, gerai, galvoju, važiuojame vis tiek. Viskas ten buvo gerai, vakare dar pasivažinėjau dviračiu, kas buvo labai gera, nes festivalio metu netgi man (!) buvo labai karšta, o dar toks staigus draugų išvažiavimas tarsi šiek tiek darė kelionę niūresnę. Kiek pasikalbėjome, o tada keliavome miegoti. Susitarėme, kad draugė išeis į darbą, o aš išsimiegosiu ir tiesiog išeisiu, nes durys užsitrenkia automatiškai. Skamba puikiai. Nuvažiuosiu į Briuselį, kuris man tikrai patiko (ankstesniais metais buvau ten), pasivaikščiosiu. Galbūt susitiksiu su tokiu žmogumi iš CouchSurfing. Deja, taip nebūna. Tos draugės draugė mano saugumo sumetimais (dėl to ex, spardančio duris) užrakino lauko duris. Atrakinti galima tik su raktu, kurio, žinoma, neturėjau. Kitaip sakant, pastrigau viduje ir negalėjau išeiti. Atrodė, kad reikės laukti ilgai. Laimei, skrydis buvo tik ankstų kitos dienos rytą. Kitaip sakant, aš neskubėjau. Praradau dalį laiko Briuselyje, tačiau geriau tai negu nenuvykti į lėktuvą. Galiausiai atėjo kažkokia draugės draugė, įmetė kaimynui pro duris raštelį, ir tas atrakino duris. Išėjau, pasidariau nuotrauką prie miestelio lentos ir išvažiavau. Kelionė buvo traukiniu, su persėdimu kažkur, nepamenu, kur. Tik atsimenu, kad prieš lipant į antrąjį traukinį manęs paklausė, ar tai traukinys į Brussel Centraal. Mano atsakymas buvo „I hope so.“ Viltis pasiteisino.

 

Pirmiausia, ką padariau Briuselyje, tai suvalgiau bulvyčių, kurios, pasak draugės iš Olandijos, yra skaniausios pasaulyje. Pernai ten buvome abi, tačiau aš prastai jaučiausi, tad tik vieną paragavau, o štai dabar galėjau pavalgyti normaliai. Negaliu skųstis, buvo tikrai skanu! Tada nuvažiavau į Mini Europe muziejų. Visai patiko, pabuvau dar viename oro uoste (berods kažkuriame Prancūzijos). Grįžau į miestą, kiek pasitryniau, o jau naktį autobusu išvažiavau į oro uostą. Labai nemėgstu tų tragiškai brangių oro uosto autobusų, bet kartais nėra iš ko rinktis.

 

Per naktį reikėjo pakrauti telefoną. Visos rozetės užimtos. Einu kitur. O, laisva rozetė! Kodėl ji laisva? Priežastis tam yra labai aiški – ji paprasčiausiai neveikė. Vis dėlto tai buvo vieta, neblogesnė snausti už bet kurią kitą (check in atsidarė apie 4 ryto, o aš oro uoste buvau gal vidurnaktį), tad ten ir įsitaisiau. Tiesa, teko gal porą kartų kitiems pranešti tą džiugią naujieną apie neveikiančią rozetę.

 

Apie ketvirtą ryto mus iš ten išvaikė, bet jau buvo galima pasidaryti check in, o praėjus visas apsaugas radau veikiančią rozetę. Telefonas kraunasi, aš bandau neužmigti. Skrydis buvo į Kopenhagą, ten turėsiu keturias valandas. Prieš tai draugei, tuo metu gyvenusiai Lietuvoje, juokais pasiūliau nuskristi į Kopenhagą (ji praleido ten pusę metų su Erasmus programa ir kurį laiką rimtai svarstė ten persikraustyti), kad galėtume kartu parskristi į Kauną. Ji pasakė, kad tuo metu tikrai negalės. Vis dėlto tuo metu, kai skridau į Daniją, ji buvo kaip tik ten. Keturios valandos tarp skrydžių duoda man kokias dvi. Kodėl ne? Tiesa, dar prieš mano kelionę buvome susitikusios, ji man sakė, ką galima pamatyti per tą laiką. Vis dėlto labai gerai, kad galiausiai pabuvo mano gide, nes gyvai viskas atrodo visai kitaip nei paišant žemėlapį. Nuėjome į Tiger‘į (juk daniška parduotuvė!), nusipirkau prisiuvamą emblemą sau ir vėliavą sesei (juk reikia pasižymėti, kad buvau Danijoje). Liko kelios kronos, kurias atidaviau draugei. Ji man mainais davė eurą, kurį įsidėjau į kišenę. Palydėjo mane link oro uosto, tačiau ten yra viešojo transporto zonų sistema, tad ji negalėjo važiuoti toliau savo zonos, kas reiškė, kad išlipo anksčiau. Likusi viena persidėjau ID kortelę į kišenę – kad būtų paprasčiau oro uoste. Atrodo, visiška smulkmena, tačiau šiuo atveju ji tikrai svarbi.

 

Vos tik grįžau į oro uostą, pajutau tarsi kokį timptelėjimą, tačiau buvau labai pavargusi po nemiegotos nakties ant Briuselio uosto grindų, tad nesureagavau. Vėl pajutusi timptelėjimą atsisukau ir netrukus supratau, kad kažkokia moteriškė pavogė mano piniginę. Va, ką padaro nuovargis: dabar atrodo (tiksliau, beveik iš karto pradėjo atrodyti), kad turiu rėkti, kad vagilė, vytis ar dar ką daryti. Deja, pavargusios smegenys reikiamu momentu tokios idėjos nepateikė, tad taip ir išėjo. Na, kadangi ID kortelę kaip žinodama buvau persidėjusi nieko LABAI tragiško neatsitiko. Skubiai paskambinau mamai, kad susisiektų su banku ir užblokuotų kortelę. Visa kita... Na, šiek tiek grynų pinigų, nuolaidų kortelės... Tiesa, tai sugadino mano planą savarankiškai parvažiuoti iš Kauno oro uosto – paprasčiausiai neturėjau pinigų traukiniui į Vilnių. Vieninteliai pinigai, kurie liko, buvo tas euras, kurį už kronas davė draugė. Oro uosto info centre pasiklausiau, ką man dabar daryti, davė puslapį, kuriame reikėjo įregistruoti vagystę (vėliau tą ir padariau, gavau porą laiškų daniškai, kuriuos vertė tos pačios draugės draugai, niekas nieko nerado). Vis dėlto tuo momentu svarbiau buvo išskristi – rytoj į darbą! Teko vos ne bėgte skuosti iki vartų (Kopenhagos oro uostas didelis, o Ryanair vartai būna nukišti į patį galą). Ir tik tam, kad sužinočiau: mano lėktuvas vėluos išskristi.

 

Galų gale parskridau, tėvai mane susirinko ir parsivežė (buvo apmaudu, nes tikrai norėjau parvažiuoti traukiniu...).

 

Trumpai sakant, dabar prisiminti visai smagu, tačiau realiai kelionė susidėjo iš visokių smulkių (ir nelabai) nemalonių detalių. Vis dėlto negaliu sakyti, kad viskas buvo blogai, nes pamatyti užsienyje gyvenančius draugus visada yra gerai. Tik galėtų ir jie kada nors mane aplankyti. :D

 

Beje, pora dienų po to, kai grįžau iš šitos kelionės, darbe padaviau išėjimo prašymą.

 

[Parašyta 2020 rugpjūčio 9 d.]