Trys dienos Belgijoje arba kaip sunku yra išprašyti porą laisvų nuo darbo dienų
Kadangi pasaulis gyvena taip, kad kelionių artimiausioje ateityje nenusimato, galima prisiminti tai, kas buvo anksčiau. Šiuo atveju tai yra kelionė, įvykusi 2018 metų liepos mėnesį. Skridau į Belgiją, į Gooikoorts festivalį. Jame buvau buvusi ir metais anksčiau.
Su pirmosiomis
problemomis susidūriau dar gerokai prieš kelionę. Jau turėjau lėktuvo bilietus,
su festivalio bilietais neskubėjau (taip ir būna, kai skrydis pigesnis už
festivalį), nes pirmiau norėjau užsitikrinti, kad galėsiu išvykti. Tai yra, kad
galėsiu praleisti porą darbo dienų. Išskrendu penktadienį vakare. Kartais
reikėdavo dirbti ir šeštadieniais, bet tą galima susikeisti, ne problema.
Reikėjo gauti laisvą pirmadienį ir antradienį. Tai tėra dvi dienos. Turint
omenyje, kad niekad nesirgau ir neprašiau nieko panašaus, atrodo lengviau nei
lengva. Bet kur ten! Pradėjau prašyti gal prieš mėnesį. Ir tekdavo eiti pas
komandos vadovę kas keletą dienų. Kartais ji, atrodo, prarasdavo kantrybę.
Kartais būdavo labai supportive (mat ji negalėjo to padaryti pati, reikėjo
gauti patvirtinimą iš quality manager ar ko ten). Galų gale ketvirtadienį
(rytoj jau išskrendu!) gavau tą patvirtinimą. Jau ir festivalio bilietą
turėjau, ir viskas suplanuota... Vis dėlto turėjau dar tiek įžūlumo šiek tiek
pasikeisti penktadienio darbo valandas, kad tikrai spėčiau į oro uostą.
O tas buvo ne
Vilniaus, o Rygos. Susiderinome su tėvais, kur atvažiuosiu iš darbo autobusu, o
jie mane paims ir nuveš. Dar nusistebėjau, kad 12 troleibusas važiuoja ten, kur
jam nepriklauso. Taigi važiavome į Rygą. Priartėjus prie jos teko trauktis
mamos telefoną, nes nežinojome, kur važiuoti. Žinoma, vis tiek kažkur ne ten
nusukome, beveik įvažiavome į miestą (nors, kiek atsimenu, norint patekti į oro
uostą reikėjo pasukti dar prieš miestą). Galų gale atvažiavome. Ir tada mama
įsigudrino kažkur kažkaip ne taip įvažiuoti į aikštelę. Smulkmenų jau
neatsimenu, tačiau patekome į taksi aikštelę, kurioje nebuvo kaip apsisukti,
tad teko šiek tiek vargti. Šiaip ne taip sustojome ten, kur reikia. Mašinos
raktai įsigudrino neveikti, tad mama negalėjo jos užrakinti. Nepamenu, ar
palikome taip, ar vis tik užsirakino.
Man jau sėdint
lėktuve teoriškai reikėjo sugiedoti Lietuvos himną (liepos 6 d., 21 val.),
tačiau to nepadariau. Tėvai vėliau sakė, kad sustojo ir tai padarė sėdėdami
mašinoje. Sėkmingai nuskridau, tik atsimenu, kad Briuselyje buvo labai karšta.
Tiesa, tas „Briuselyje“ yra apie 70 km nuo tikrosios Belgijos sostinės. Draugė
buvo pranešusi, kad atvažiuos pasiimti (jos draugo tarnybinė mašina, net už
benziną mokėti nereikėjo!). Juokinga tai, kad festivalis vyksta netoli nuo
Briuselio, tad draugė spėjo apsidžiaugti, kad atskrisiu ten. Iki tol, kol
pasakiau, kad tai iš tiesų ne Briuselio, o Šarlerua oro uostas...
Jie atvažiuodami
manęs pasiimti kažkur pasiklydo, tad man teko šiek tiek palaukti. Vis dėlto
kaip parašiau draugei yra logiškiau pasiklysti pakeliui į oro uostą negu
pačiame oro uoste, kas nutiko man. Metais anksčiau buvau atskridusi į tą patį
oro uostą (esame ten su mama netgi ir nakvojusios, kai skridome į Barseloną;
tas buvo anksčiau), tačiau per tuos metus jie spėjo apsistatyti kažkokiais
atitvarais, tad niekaip negalėjau rasti tos pagrindinės laukimo salės. Tuo
labiau, kad norint į ją patekti reikėjo pereiti tokią tarsi palapinę, prie
kurios įėjimo stovėjo du ginkluoti kareiviai. Tai nepridėjo jaukumo, tad teko
šiek tiek paklaidžioti. Galiausiai viską radau, atvažiavo draugai, viskas
puikiai.
Kadangi nuvykome
naktį (gal kokį vidurnaktį), praėjau ir tiek, nereikėjo net rodyti bilieto. Vis
dėlto norėjau apyrankės (na, iš tiesų tai tiesiog reikėjo parodyti bilietą, nes
tas apyrankes kiekvieną kartą tikrina), tad kitą rytą pirmiausia nuėjau ir ją
gavau. Draugai padėjo pasistatyti palapinę (kurią iš jų pačių ir pasiskolinau,
kad nereikėtų temptis į lėktuvą), šiek tiek pasėdėjome, tačiau po darbo dienos,
kelių valandų kelionės iki Rygos ir skrydžio buvau kiek pavargusi, tad ilgai
nenaktinėjau.
Tiesą sakant, pats
festivalis užima mažiausiai įdomią kelionės dalį. Buvau buvusi pernai, tad
viskas taip nebestebino. Pvz., pirmais metais apstulbau, kai reikėjo nusipirkti
tokius tarsi kuponiukus. Juose yra kažkiek „valiutos“ ir kai ką nors perki
(maistą ar gėrimus), moki ne pinigais, o ant to kuponiuko esančiais piešinukais
– valiuta. Kadangi skirtingi dalykai kainuoja skirtingą kiekį, labai gali
atsitikti ir taip, kad neišnaudosi visų: arba liks, arba gausi pirkti naują. Aš
buvau gudri ir pasiskaičiavau taip, kad išnaudočiau viską gražiai. Tuo metu
vyko Pasaulio futbolo čempionatas, o kitos draugės (ji iš Olandijos) vaikinas
turėjo savo šalies (Kroatijos) atributikos, tad pradžiugino pirmosios draugės
vaikus padovanodamas jiems marškinėlius ir kepurę. Tiesą sakant, ir aš norėjau,
nors ir nesu Kroatijos rinktinės fanė. :D
Na, festivalyje
buvo festivališkų dalykų. Bendravimo, alaus (Belgija vis dėlto), muzikos, šokių
ir taip toliau. Tiesa, sekmadienį ryte vienas iš draugės vaikų prastai
pasijuto, tad jiems teko skubiai išvažiuoti namo, tad taip ir likome
neatsisveikinę. Ką gi, priežastis grįžti, ar ne? Olandė draugė su visu savo
kroatu pasiliko kiek ilgiau. Galvojome, gal likti nakvoti ir ji mane nuvežtų į
Briuselį pirmadienį, tačiau kroatui reikėjo į darbą, tad toks planas galiausiai
neišdegė, mat ji norėjo grįžti su juo (tie bernai...). Galiausiai sutariau su
dar viena drauge, kad ji priims mane pernakvoti Geel miestelyje (olandiškai
reiškia geltona), o olandė mane ten nuveš. Tiesa, dar prieš išvažiuojant gavau
perspėjimą: „šiandien buvo atėjęs mano ex, spardė duris. Viskas turėtų būti
gerai, tikrai tave priimu, tiesiog pamaniau, kad turiu perspėti.“ Na, gerai,
galvoju, važiuojame vis tiek. Viskas ten buvo gerai, vakare dar pasivažinėjau
dviračiu, kas buvo labai gera, nes festivalio metu netgi man (!) buvo labai
karšta, o dar toks staigus draugų išvažiavimas tarsi šiek tiek darė kelionę
niūresnę. Kiek pasikalbėjome, o tada keliavome miegoti. Susitarėme, kad draugė
išeis į darbą, o aš išsimiegosiu ir tiesiog išeisiu, nes durys užsitrenkia
automatiškai. Skamba puikiai. Nuvažiuosiu į Briuselį, kuris man tikrai patiko
(ankstesniais metais buvau ten), pasivaikščiosiu. Galbūt susitiksiu su tokiu
žmogumi iš CouchSurfing. Deja, taip nebūna. Tos draugės draugė mano saugumo
sumetimais (dėl to ex, spardančio duris) užrakino lauko duris. Atrakinti galima
tik su raktu, kurio, žinoma, neturėjau. Kitaip sakant, pastrigau viduje ir
negalėjau išeiti. Atrodė, kad reikės laukti ilgai. Laimei, skrydis buvo tik
ankstų kitos dienos rytą. Kitaip sakant, aš neskubėjau. Praradau dalį laiko
Briuselyje, tačiau geriau tai negu nenuvykti į lėktuvą. Galiausiai atėjo
kažkokia draugės draugė, įmetė kaimynui pro duris raštelį, ir tas atrakino
duris. Išėjau, pasidariau nuotrauką prie miestelio lentos ir išvažiavau.
Kelionė buvo traukiniu, su persėdimu kažkur, nepamenu, kur. Tik atsimenu, kad
prieš lipant į antrąjį traukinį manęs paklausė, ar tai traukinys į Brussel
Centraal. Mano atsakymas buvo „I hope so.“ Viltis pasiteisino.
Pirmiausia, ką
padariau Briuselyje, tai suvalgiau bulvyčių, kurios, pasak draugės iš
Olandijos, yra skaniausios pasaulyje. Pernai ten buvome abi, tačiau aš prastai
jaučiausi, tad tik vieną paragavau, o štai dabar galėjau pavalgyti normaliai.
Negaliu skųstis, buvo tikrai skanu! Tada nuvažiavau į Mini Europe muziejų.
Visai patiko, pabuvau dar viename oro uoste (berods kažkuriame Prancūzijos).
Grįžau į miestą, kiek pasitryniau, o jau naktį autobusu išvažiavau į oro uostą.
Labai nemėgstu tų tragiškai brangių oro uosto autobusų, bet kartais nėra iš ko
rinktis.
Per naktį reikėjo
pakrauti telefoną. Visos rozetės užimtos. Einu kitur. O, laisva rozetė! Kodėl
ji laisva? Priežastis tam yra labai aiški – ji paprasčiausiai neveikė. Vis
dėlto tai buvo vieta, neblogesnė snausti už bet kurią kitą (check in atsidarė
apie 4 ryto, o aš oro uoste buvau gal vidurnaktį), tad ten ir įsitaisiau.
Tiesa, teko gal porą kartų kitiems pranešti tą džiugią naujieną apie
neveikiančią rozetę.
Apie ketvirtą ryto
mus iš ten išvaikė, bet jau buvo galima pasidaryti check in, o praėjus visas
apsaugas radau veikiančią rozetę. Telefonas kraunasi, aš bandau neužmigti.
Skrydis buvo į Kopenhagą, ten turėsiu keturias valandas. Prieš tai draugei, tuo
metu gyvenusiai Lietuvoje, juokais pasiūliau nuskristi į Kopenhagą (ji praleido
ten pusę metų su Erasmus programa ir kurį laiką rimtai svarstė ten
persikraustyti), kad galėtume kartu parskristi į Kauną. Ji pasakė, kad tuo metu
tikrai negalės. Vis dėlto tuo metu, kai skridau į Daniją, ji buvo kaip tik ten.
Keturios valandos tarp skrydžių duoda man kokias dvi. Kodėl ne? Tiesa, dar
prieš mano kelionę buvome susitikusios, ji man sakė, ką galima pamatyti per tą
laiką. Vis dėlto labai gerai, kad galiausiai pabuvo mano gide, nes gyvai viskas
atrodo visai kitaip nei paišant žemėlapį. Nuėjome į Tiger‘į (juk daniška
parduotuvė!), nusipirkau prisiuvamą emblemą sau ir vėliavą sesei (juk reikia
pasižymėti, kad buvau Danijoje). Liko kelios kronos, kurias atidaviau draugei.
Ji man mainais davė eurą, kurį įsidėjau į kišenę. Palydėjo mane link oro uosto,
tačiau ten yra viešojo transporto zonų sistema, tad ji negalėjo važiuoti toliau
savo zonos, kas reiškė, kad išlipo anksčiau. Likusi viena persidėjau ID kortelę
į kišenę – kad būtų paprasčiau oro uoste. Atrodo, visiška smulkmena, tačiau
šiuo atveju ji tikrai svarbi.
Vos tik grįžau į
oro uostą, pajutau tarsi kokį timptelėjimą, tačiau buvau labai pavargusi po
nemiegotos nakties ant Briuselio uosto grindų, tad nesureagavau. Vėl pajutusi
timptelėjimą atsisukau ir netrukus supratau, kad kažkokia moteriškė pavogė mano
piniginę. Va, ką padaro nuovargis: dabar atrodo (tiksliau, beveik iš karto
pradėjo atrodyti), kad turiu rėkti, kad vagilė, vytis ar dar ką daryti. Deja,
pavargusios smegenys reikiamu momentu tokios idėjos nepateikė, tad taip ir
išėjo. Na, kadangi ID kortelę kaip žinodama buvau persidėjusi nieko LABAI
tragiško neatsitiko. Skubiai paskambinau mamai, kad susisiektų su banku ir
užblokuotų kortelę. Visa kita... Na, šiek tiek grynų pinigų, nuolaidų
kortelės... Tiesa, tai sugadino mano planą savarankiškai parvažiuoti iš Kauno oro
uosto – paprasčiausiai neturėjau pinigų traukiniui į Vilnių. Vieninteliai
pinigai, kurie liko, buvo tas euras, kurį už kronas davė draugė. Oro uosto info
centre pasiklausiau, ką man dabar daryti, davė puslapį, kuriame reikėjo
įregistruoti vagystę (vėliau tą ir padariau, gavau porą laiškų daniškai,
kuriuos vertė tos pačios draugės draugai, niekas nieko nerado). Vis dėlto tuo
momentu svarbiau buvo išskristi – rytoj į darbą! Teko vos ne bėgte skuosti iki
vartų (Kopenhagos oro uostas didelis, o Ryanair vartai būna nukišti į patį
galą). Ir tik tam, kad sužinočiau: mano lėktuvas vėluos išskristi.
Galų gale
parskridau, tėvai mane susirinko ir parsivežė (buvo apmaudu, nes tikrai norėjau
parvažiuoti traukiniu...).
Trumpai sakant,
dabar prisiminti visai smagu, tačiau realiai kelionė susidėjo iš visokių
smulkių (ir nelabai) nemalonių detalių. Vis dėlto negaliu sakyti, kad viskas
buvo blogai, nes pamatyti užsienyje gyvenančius draugus visada yra gerai. Tik
galėtų ir jie kada nors mane aplankyti. :D
Beje, pora dienų po
to, kai grįžau iš šitos kelionės, darbe padaviau išėjimo prašymą.
[Parašyta 2020
rugpjūčio 9 d.]
Komentarai
Rašyti komentarą