Trys mėnesiai vidury niekur – ką tai reiškia?

Mano asmenine nuomone, Perte (o gal ir bet kur Australijoje) vietiniu tampi tada, kai pamatęs palmę nebepuoli jos fotografuoti. Toronte esi vietinis, kai taip nebereaguoji į po miestą lakstančias juodas voveraites. Vidury niekur gali laikyti save vietiniu tada, kai fotoaparato nebereikia pamačius vandenyje kylančius ir besileidžiančius lėktuvėlius (float plane). Na, bent jau tame viduryje niekur, kuriame buvau aš.

Lygiai trijų mėnesių suvietiniškėti man neužteko. Lėktuvėliai žavėjo, o noras juos fotografuoti niekur neišnyko. Netgi praėjus kelioms dienoms po to, kai palikau salą, Edmontone pamačius tokio lėktuvėlio modelį (realaus dydžio modelis-skulptūra) pirma mintis: kooooooks faaaaaaainas!!!

Turbūt pirmas klausimas apie vidurį niekur būtų: o tai kur tai yra? Paprasčiausia būtų pasakyti lodge, kuriame dirbau, pavadinimą – Google Maps jį suranda. Bet paprasčiausias būdas pernelyg neįdomus, tad geriau kulniuoti aplinkkeliais. Buvau saloje, kuri yra Trout Lake. Artimiausias didėlesnis miestelis – Red Lake. Artimiausias miestas – Winnipeg, tačiau aš buvau North West Ontario (Winnipeg – Manitoboje). Visai netoli mūsų buvo sala milžinė – Cat Island. Ją suradus žemėlapyje pietinėje (gal labiau pietvakarinėje) pusėje turėtų matytis pailgos formos miniatiūrinė salytė. Tai va ten. Gerai jau, gerai. Booi‘s Fly-in Lodge (Booi‘s Island).

Antras klausimas: ką ten veikti? Oficialiai mano pareigos vadinosi housekeeper and server (algalapy nurodyta cottage attendant), tačiau iš tiesų užduotys buvo gerokai įvairesnės. Bene daugiausia darbų, kurių darbo apraše ir pareigose nebuvo, siejosi su virtuve. Ir ko tik mes ten nedarėm. Teko tiek padėti šefui (pvz., nuskutant morkas ar supjaustant bulves), tiek valyti spinteles ir jų dureles, tiek „organizuoti“ indus, kad būtų sudėti tvarkingai. Prireikė netgi kepti pyragus, nors visiškai savarankiškai to taip ir nepadariau – kišimo į orkaitę dalį paprastai atlikdavo šefas. Ir vis dėlto supratau, kad iškepti pyragą ne taip jau ir sudėtinga, o kebliausia dalis (man) yra orkaitės įjungimas.

Paprastumo dėlei verta trumpai „pristatyti“ kolegas. Buvome trys merginos, turinčios tokias pačias pareigas. Taip pat buvo trys vyrukai, kurie buvo dock hands, bet irgi darė daug daugiau nei tai (pvz., tvarkė ir netgi statė priestatus ir pan.). Taip pat buvo šefas, vadovų sūnus, kurio pareigos nelabai aiškios (kaip ir menedžeris gal) ir vadovai – vyras ir žmona (žmona – mūsų vadovė, vyras – vyrukų). Viena mergina ir vienas vyrukas viso sezono neišbuvo ir išskrido anksčiau. Trečioji mergina ir jos draugas čia dirbo ir pernai, šefas taip pat.

Vis dėlto norint papasakoti plačiau tenka patirtį skelti į dvi dalis.

PIRMA DALIS

Ši dalis truko apie mėnesį arba, kitaip sakant, tiek laiko, kiek saloje ir darbe išbuvo mergina, su kuria dalinausi kambarį. Ją pamačiau dar lėktuve iš Toronto į Vinipegą (tai buvo pirmasis mano skrydis maršrute į salą). Ji su kažkuo susirašinėjo telefonu ir labai, netgi perdėtai skundėsi. Pavyzdžiui, aiškino, kad tarp skrydžių bus tik valanda, o mes vėluojam išskristi iš Toronto, tad ji nespės. O tarp skrydžio į Vinipegą ir iš jo į Red Lake buvo daugiau nei dvi valandos. Ir aš nedariau „eavesdrop“ (koks žodis, kai yra ne klausomasi, o skaitoma? Tai va nedariau to.). Tiesiog ji sėdėjo priešais mane, o telefone turėjo labai jau didelį šriftą. Tiesą sakant, labai tikėjausi, kad ji nebus mano kolegė, bet, kaip paaiškėjo atskridus į Red Lake, mano viltys neišsipildė. Susipažinome ir vėliau pasivaikščiojome po miestelį. Bendraujant pasirodė, kad viskas ne taip ir blogai.
Vis dėlto nuskridus į salą prireikė vos kelių dienų, kad prasidėtų problemos. Jai viskas buvo blogai, ypač mūsų vadovė. Praktiškai kiekvieną vakarą (ypač praėjus šiek tiek laiko) parėjus į kambarį ji kokią valandą skųsdavosi (ir ne, dėl trukmės neperdedu). Tai automatiškai gadino ir mano entuziazmą dirbti, tuo labiau, kad ir vargino. Pasitaikydavo atvejų, kai guliu lovoj ir bandau miegoti, o ji ir toliau skundžiasi. Ir, žinoma, tas pats per tą patį. Kokia vadovė bloga, kaip viską blogai daro, kokia yra nesąžininga, kaip ją skriaudžia ir t.t.
Buvo dalykų, kur jai pritariau, ir paminėjimo verti du. Visų pirma, vadovė labai „baby‘ino“ šefą. Nuolat: gal tau reikia pagalbos, kažkuri iš merginų tau padės ir pan. O kartais mes būdavom užsikasusios savo darbuose, nespėdavom visko atlikti, bet vis tiek tekdavo eiti skusti bulvių. Kitas dalykas buvo tas, kad kai pirmą kartą servinau, po to vadovė geras penkias minutes aiškino, kaip man gerai sekėsi, kokie svečiai buvo patenkinti ir t.t. Po to ji man nebeleido servinti, o kambariokei apie tai užsiminus (juk esam trys – kodėl negalim rotuotis? Nes rotavosi tik kambariokė ir trečia kolegė, o aš tik plaudavau indus) vadovė pareiškė, kad aš nepasiruošusi. Kam tada reikėjo mane vos ne šlovinti? Pasitikėjimas jos žodžiais krito itin sparčiai.
O visa kita tebuvo kambariokės poreikis skųstis, nenusakoma meilė konspiracijos teorijoms ir nebandymas prisitaikyti, išklausyti ir pan. Jai blogai buvo viskas tikrąja to žodžio prasme, bet blogiausias dalykas jos gyvenime aiškiai buvo mūsų vadovė.
Galų gale vienas incidentas privertė ją priimti sprendimą išskristi. O buvo taip. Trečioji kolegė turėjo padėti virtuvėje ir anksčiau grįžti iš pertraukos (po pietų turėdavome kokių trijų valandų pertrauką, po to dirbdavome vakare). Kadangi anksčiau grįžo, galėjo šiek tiek anksčiau baigti darbą. Po kelių dienų į tokią situaciją patekau ir aš (turėjau trumpesnę pertrauką, bet anksčiau baigiau darbą). Kitą dieną kambariokė paprašė vadovės, kad leistų jai anksčiau baigti, nes tai būtų sąžininga, vadovė nesutiko: kambariokei nereikėjo susitrumpinti pertraukos. Ta, aišku, supyko ir galiausiai buvo išleista (baigti darbą anksčiau). Parėjusi į kambarį verkė ir sakė, kad išeis iš darbo. Tai buvo toli gražu ne pirmas kartas, kai sakė, kad išeis, tad netikėjome. Ir vis dėlto išėjo. Kitą dieną sužinojome, kad turi laisvą, nes dar kitą išskrenda.
Iš pradžių buvo gaila, nes nors ir skundėsi, su ja bendravau daugiausiai. Ir šiaip buvo labai nekokia nuotaika, nes išėjimas tikrai nebuvo gražus.

ANTRA DALIS

Po kambariokės išskridimo viskas netruko pasikeisti. Tiesa, vadovė nemaloniai nustebino, kai pradėjo pati drabstytis purvais. „Kaip darbdavė neturėčiau sakyti, bet...“ ir tada prasideda itin bjaurus stūmimas. Kad ji ateidavo į ofisą skųstis visais kolegomis ir verkti, kokia buvo nepakenčiama ir taip toliau. Laimei, šitas stūmimas greitai baigėsi. Na, iš dalies.
Praėjus maždaug dešimčiai dienų po to, kai išskrido kambariokė, darbą metė ir vienas iš vyrukų. Man tas nelabai ką pakeitė, bet kiti buvo dėl to patenkinti: jis nedirbo, tik sėdėjo telefone, amžinai neaišku, kur yra ir pan. Ir, tiesą sakant, ant jo stūmimo tikrai netrūko, ir jis užsitęsė iki pat sezono pabaigos. Tai buvo neigiamas ir man nepatikęs darbo aspektas. Atrodo, jau išvažiavo, ir tiek. Pamiršk. Bet ne, pastumti būtinai reikia, ką ypač darė vienas iš likusių vyrukų bei vadovų sūnus (kas iš viso yra nesąmonė, nes būtent jis darbino).
Bet nuleidus šitą reikalą negirdomis likusį laiką saloje galima įvardinti kaip visai neblogą. Visų pirma, išvažiavus kambariokei pasitaisė ir oras. Taigi laisvomis dienomis galima padrybsoti saulėje, keletą kartų plaukėme į pliažą (saloje nieko tokio nėra, bet aplink salą esančiame mainland‘e yra jų ir ne vienas). Kartais vakarais visi kartu pasėdėdavome, tad išvažiavus kambariokei kiti gaudavo daugiau pašnekėti (o ne tik klausytis jos kalbėjimo, daugiausia, žinoma, skundų). Taip pat pradėjau servinti, ne tik plauti indus. Kol kambariokė dar buvo saloje, kalbėjome, kad tikrai nebūsime iki galo, gal kaip nors ištversime birželį. Ir mesime darbą kartu. Jai išskridus poreikio greičiau dingti iš salos neliko – ji išsigabeno ir visą negatyvą. Be to, turėjau kambarį tik sau. Taigi išbuvau sezoną iki galo, nors ko gal šiek tiek pritrūko, tai paskutinį vakarą ko nors bendro visiems kartu. Saloje yra du biliardo stalai, tad nuėjome pažaisti, bet ne visi kartu. Galbūt sezonas buvo kiek per ilgas (paskutinės dvi trys savaitės buvo labai sunkios, norėjosi greičiau skristi lauk), bet patirtis buvo tikrai įdomi ir kitokia.

Keli bendri dalykai, tinkantys tiek pirmai, tiek antrai daliai. Vienas egzotiškesnių dalykų buvo tas, kad ten, žinoma, nėra jokios parduotuvės. Jeigu nori ko nors užsisakyti (šokolado, alaus, muilo, čipsų, obuolių ar bet ko), turi pateikti užsakymą. Vadovė užsako iš parduotuvės kartu su kitais pirkiniais. Užsisakai sekmadienį, gauni penktadienį. Kai pagalvoji, šiais laikais tai yra labai ilgas siuntimo laikas. Bet prisitaikėme. Vis tik reikia pastebėti, kad šioje vietoje (kaip ir daug kur) vadovei trūko komunikacijos. Dar darbo pokalbio metu buvo minėta, kad užsakymai yra vykdomi kiekvieną savaitę. Tad jeigu šią savaitę tokio nebus, reikėtų pranešti! Gerai, jeigu užsisakai šlamštmaisčio ar dar ko nebūtino. Bet kas, jeigu baigiasi muilas ar kiti tualetiniai reikmenys, neužsisakei praeitą savaitę, nes nežinojai, kad šią negausi? Porą kartų taip buvo (bent jau aš neužsisakiau nieko tokio, be ko negalima išgyventi, bet nežinau apie kolegas) ir gerokai erzino. Tuo labiau, kad kai nežinome, kad nebus užsakymo, drąsiai naudojame popierinį rankšluostį. Po to paaiškėja, kad naujo nebus, ir visai savaitei liko tik trys rulonai. O dirbti be popierinio rankšluosčio labai jau menkas malonumas.

Dar vienas įdomus dalykas buvo šiukšlės. Neorganines šiukšles krovėme į krūvą, ir jos išskrisdavo lėktuvėliais. Kažkur mainland‘e yra sąvartynas ar kas, kur jos visos ir apsigyvendavo. Nerūšiavome (kolegė po to minėjo, kad namuose nesurūšiavo šiukšlės, ir jos mama pakraupo), nes to nedaro oro linijos. Organines šiukšles išplukdydavome ir sumesdavome į ežerą. Šefas kartą pasiūlė plaukti kartu, tai pamačiau, kaip tai daroma.

Dar vienas paminėjimo vertas dalykas yra laisvalaikis. Ką veikti? Iš pradžių labai tragiškai veikė WiFi, tad nei ką pažiūrėsi, dažnai net nesusirašysi ir nesusiskambinsi su draugais ar šeima. Tiesa, vėliau šitą klausimą vadovų sūnus išsprendė, tad situacija kiek pasitaisė, nors toli gražu nebuvo gera. Bent jau mane gelbėjo tai, kad saloje buvo dvi dėlionės bei šiokia tokia bibliotekėlė. Taip pat prisiminiau dar Velse 2021 m. pirktą Sudoku žurnalą. Bet kai kuriomis dienomis tas nuobodulys kiek prispausdavo. Didžiausia bėda ta, kad visiškai nėra kur eiti – kiek ten vaikščiosi aplink tą saliukę? Žinoma, per pertrauką visada galima pasnausti, nes keltis siaubingai anksti man tikrai nėra lengva. Beje, buvo laikas, kai bene visi saloje praktiškai tik dirbdavome ir miegodavome. Verta pastebėti, kad pertraukos metu kartu nieko neveikdavome – visi eidavome ilsėtis į savo kambarius.

Kaip atrodė darbo diena? Pusryčiai būdavo šeštą (pirmą savaitę ar dvi pusę septynių, bet vėliau šios prabangos nebeturėjome). Viena iš merginų turi ateiti anksčiau ir padėti pasiruošti. Po pusryčių susitvarkome virtuvėje ir taip pradedame darbo dieną. Jos buvo gana skirtingos, tad nusakyti, ką darydavome iki pietų, gana sudėtinga. Dažniausiai, žinoma, valydavome kabinas (ar kotedžus, kaip pavadinsi, taip nepagadinsi). Kartais būdavo, kad viena grupė išskrenda tuo pačiu lėktuvėliu, kuriuo į tą pačią kabiną atskrenda nauja. Tada turėdavome vadinamąjį „rush“ – kuo greičiau šiek tiek aptvarkyti, kad atrodytų „padoriai“, o pabaigti jau vėliau, kai jie bus įsikūrę. Taip pat iki pietų padarydavome „towel change“. Na, tai, ką daro housekeepers – pakeisti rankšluosčius, pakloti lovas. Tiesa, ilgainiui pradėjau sakyti, kad tai ne towel, o bathmat change, nes svečiai juos nuolat palikdavo ant grindų (kas reiškia, kad nori naujo, nors manau, kad nemaža dalim atvejų tiesiog pamiršdavo pakelti). Kartais pasitaikydavo, kad nelabai yra ką daryti, tad tekdavo „stumti laiką“. Perdėlioti rankšluosčius pagal spalvas, pavalyti kokią spintelę ar pan. Tokios smulkmenos, kurios man nepatiko labiausiai. Ir, žinoma, nuolat ėjo skalbimas. Užimčiausiomis savaitėmis skalbiniai savo eilės laukdavo ir po porą dienų. Verta pastebėti, kad man skalbiniai buvo smagiausia darbo dalis. Ir lankstymas, ir nešimas į džiovyklę, ir rūšiavimas... Kažkaip smagu. Šiek tiek prieš pietus eidavome į virtuvę pasiruošti valgymui, po pietų susiplaudavome indus (čia šefas visai nepadėdavo, kas mums (merginoms) labai nepatiko) ir eidavome į pertrauką. Po jos gana dažnai tvarkydavomės tik main lodge (išsiurbdavome, išplaudavome langus ir pan.) arba pabaigdavome ką nors, ko nespėjome iki pietų. Taip pat jeigu svečiai pas mus valgydavo vakarienę, reikėdavo paruošti jų stalą, o po mūsų vakarienės servinti. Užimčiausią savaitę darbą baigdavome po 21 val. Jeigu pas mus vakarieniaujančių svečių nebūdavo, baigdavome šiek tiek prieš 19 val.

Kaip ir minėjau, labiausiai patikusi darbo dalis buvo skalbiniai. Labiausiai nepatikusi... Minėjau, kad smulkmenos, kai reikėdavo ieškoti, ką daryti. Taip, bet jos pasitaikydavo rečiau. Iš kasdienių darbų tai būtų išplautų indų dėliojimas į vietas. Galiu plauti, ne problema (nors kai kolegės kasdien servino, o aš plaudavau krūvą indų, gerokai įgriso), bet jeigu jie patys išsivaikščiotų po lentynas, būtų puiku. Be to, nepatiko ir ruošti stalą kolegoms, nors tas turbūt labiausiai kliuvo dėl to, kad darbinantis nežinojau apie tokias užduotis.

Pabaigai galima šiek tiek daugiau apšnekėti žmones. Su kolegomis sutariau gana neblogai, bet negaliu sakyti, kad tapome draugais. Valgymų metu jie gana dažnai kalbėdavo apie tai, kas man neįdomu, tad ne visada dalyvaudavau pokalbiuose. Vis dėlto jie visi vietiniai, tad įdomu jau vien iš tos pusės – gavau daugiau sužinoti apie kanadietišką gyvenimą. Verta pastebėti, kad su kolege, kuri dirbo ir pernai, išskridus kambariokei, bendravome žymiai daugiau. Kadangi ji ir jos vaikinas iš Vinipego, kuriame po sezono praleidau porą dienų, po salos ir susitikome. Į vasaros pabaigą vienas iš kolegų ėmė vis stipriau erzinti (prie to daug prisidėjo tai, kad jis iki pat sezono galo nei iš šio, nei iš to vis imdavo stumti ant to, kuris išskrido), tad šituo aspektu sezonas baigėsi pačiu laiku – jeigu būtų reikėję ilgiau su juo dirbti, galimai būtų pasidarę itin sunku. Tarp kolegų padaugėjo trinties, bet tai, ko gero, visai normalu – realiai tris mėnesius buvome sugrūsti į nedidelę salą ir nelabai turėjome galimybę ilgesniam laikui vieni nuo kitų pasprukti. Bet bendrai paėmus su kolegomis tikrai pasisekė.

Pasakoti dar būtų galima daug, bet tekstas ir taip jau viršija fantastinio apsakymo konkurso reikalavimus. Nemėgstu vertinti balais, bet jeigu reikėtų, patirčiai saloje turbūt duočiau 7 ar 8 iš 10.

[Parašyta 2024-08-31 (PDT)]