Kodėl Australijos karvės juodos?

Jeigu šitame straipsnyje tikitės atsakymo į klausimą, pateiktą jo pavadinime, jau dabar galite nustoti skaityti - nematau reikalo švaistyti jūsų laiko.

Tad apie ką bus kalba? Ogi apie tai, kaip kablelis mėgavosi girdėdamas nelietuvių draugų reakcijomis po pasakymo "I am in Denmark." Na, po jo dar buvo ir Albany, bet kam įdomus kažkoks Albany, kai galima išgirsti: "oh, you are back to Europe?!"

Nuo ko viskas prasidėjo? Tiesą sakant, nuo mano taip nemylimo Facebook. Kadangi drauguose atsirado Australijoje gyvenančių žmonių, galima nemažai miestų ir kitokių vietovių sužinoti. Tad kažkas (jeigu gerai pamenu, vienos iš trainer'ių, kurios net neturiu drauguose, draugas) gyvena Denmark. Man tai baisiausiai patiko ir nutariau, kad reikia nuvažiuoti! Telieka atsakyti į kelis klausimus: kada ir kaip? Koledže tuo metu turėjau grupiokę australę. Ji pasiūlė važiuoti pavasarį (maždaug rugsėjį). Buvo juokinga, kai kita grupiokė pagalvojo, kad kalbame apie Denmark in Europe.

Na, gerai. Pavasarį, tai pavasarį. Nuvažiuosiu per atostogas. Ne rugsėjis, bet spalis is close enough. Kitas klausimas - kaip. Pasirodo, ne taip ir sudėtinga. Maždaug 2,5 valandos traukiniu tada dar gal 5 autobusu. Mašiniuotiems tai atrodo kaip tragedija (po to manęs kažkas klausė, kiek laiko tai truko. 9-10 valandų. Man tai atrodo normalu, ypač kai yra galimybė paspoksoti į juodas Australijos karves, tačiau tiems, kas vairuoja tuos keturračius padarus, toks laikas atrodo tikrai neįtikėtinai ilgas). Traukiny, tiesa, nei karvių, nei nieko nemačiau, nes didžiąją laiko dalį pramiegojau. Autobuse jau buvo kitaip. Pirmą kartą supratau, kad ženklai, įspėjantys apie kengūras, yra ne be reikalo. Mačiau visiškai laukinę kengūrą (t.y. ne kokiame parke, kur žmonės jas maitina).

Denmarke apgyvendinimą susiradau per CouchSurfing. Susitarėme, kad ji mane paims iš stoties (stoties?! Aukštadvario stotis didesnė - sakau nuoširdžiai). Tuo metu vyko jos draugų dviračių parduotuvės atidarymas, tad dar spėjau ir ten kiek sudalyvauti.

Kadangi 9 valandos vis tik yra nemažai, jos namuose atsidūriau vakare. Tad kiek pašnekėjom, ji davė patarimų, kur galima nueiti, ir nuėjau miegoti. Denmarke turėjau tris dienas. Na, sakykime, dvi su puse. Pirmą dieną nuėjau turbūt keliolika kilometrų. Antrą - manau, tarp 25 ir 30. Paskutinei dienai liko tik pats miestukas, kur nėra, ką žiūrėti, tad iki autobuso į Albany leidau sau kiek pasitaupyti jėgas.

Pirmąją dieną ėjau... Kažkur. Kadangi jau praėjo šiek tiek laiko nuo kelionės, pavadinimais jau nepasakysiu. Juk kalbame apie MANO atmintį - ji tokia pati tinginė kaip ir aš. Kažkokiais miškais, kur tik išėjus iš host'ės namų reikia sukti tolyn nuo miestelio (ji gyvena apie 6 km nuo miestelio). Ten buvo kaip ir pažintinis takas. Atrodė, kad labai greit priėjau galą, tačiau vis tik radau, kur eiti toliau. Atrodytų, miškas ir tiek, bet tikrai buvo labai gražu, nors oras ir nelepino. Temperatūra keitėsi kas tris minutes, laimei, bent nelijo. Eidama atgal sugebėjau kažkur pasiklysti, bet galiausiai atradau kelią. Beeinančią namo pasigavo host'ė ir likusį kelią (mažiau nei 1 km) parvežė. Vis tiek keliolika km! Sunkiausia dalis buvo apsisukti ir eiti atgal. Nes jeigu ten buvo tas pats takas, jis eina nuo Perto iki Albany. Trumpiausiu keliu gal 500 km, palei vandenyną?.. Kas žino. Skamba viliojančiai, ar ne? Vis tik vienoje vietoje net nebežinojau, kur reikėtų eiti toliau. Užlipau ant akmeninio kalno, pasigrožėjau vaizdais (taip pat ir juodų karvių) ir teko eiti atgal. Verta pastebėti, kad toje vietoje pirmą kartą telefonu padariau panoraminę nuotrauką (kiek pamenu, tai buvo ir paskutinis kartas bent kol kas).

Antrąją dieną mane pašaukė vandenynas. South Ocean. Juk reikia užsižymėti, ar ne? Host'ė pasakė "there is nothing between us and Antarctica." Tai privertė pasijusti keistai. Žinoma, yra vandenynas, bet nesu buvusi TAIP pietuose. Tiesa, tas, bjaurybė, buvo šaltas, tad tik sušlapau (varnelė uždėta!) ir sprukau atgal. Bet čia jau buvo galima skaičiuoti kilometrus. Mat host'ė gyvena maždaug 1,5 km nuo vandenyno (kaip visada, galiu pasigirti savo matematiniais sugebėjimais: Denmarkas yra prie vandenyno. Bet host'ė gyvena 6 km nuo jo ir 1,5 km nuo vandenyno, kai gyvena tarp jų). Tada jau keliavau link miestelio. 1,5+6=... Sakyčiau, 7,5, bet jau nebesu tikra. Tuo labiau, kad IR VĖL sugebėjau kažkur nuklysti, nors tikrai nebuvo kur. Ką galiu pasakyti. Talentas, kurį paveldėjau iš mamos. Žodžiu, kai pasiekiau miestelį, jau buvau kiek pavargusi ir suvalgiusi visą maistą. Nuslinkau iki turizmo informacijos, kad sužinočiau: dviračių nuoma yra labai toli ir tik trumpam laikui (t.y. pasiimti 24 valandom ir parvažiuoti iki host'ės namų neišeina). Na ką gi... Liko padaryti dar vieną pasaulinio svarbumo reikalą: nueiti iki ženklo ir nusifotografuoti. Kaipgi praleisi progą pasidaryti nuotrauką prie Denmark? Dar papildomi kokie 4 km į abi puses. Ką gi, jeigu jau vaikštom, tai vaikštom. Grįžusi nuo ženklo apėjau dar miestelį (jis toks mažas, kad ten net tų kilometrų neišeina skaičiuoti) ir tada klausimas: ar eiti pėsčiom iki host'ės namų? Ji su savo vaikais buvo Albany, gal pasiims? Vis dėlto nutariau eiti - jeigu važiuos pro šalį, vis tiek sustos. Nevažiavo. Nesustojo. Tad gavau keliauti dar šešis kilometrus. Grįžau visiškoje tamsoje, tačiau ne vėlai, nes ten tuo metu temo visai anksti.

Kai grįžau, buvo kiek keista. Šviesos dega, bet atrodo, kad nieko nėra. Na, įėjau, atrodo, viskas gerai. Tiesa, po to paaiškėjo, kad ji buvo su vaikais kambary, dėl to man atrodė, kad nieko nėra.

Kitą rytą vaikai norėjo pamatyti tokią egzotiką kaip surfer'is ir dar iš kažkokios Lietuvos (mat jie buvo kitur pirmą dieną, tad jų iki tol nemačiau). Na, pasirodžiau, pasisveikinom (pasirodė gerai išauklėti berniukai). Jie kažkur išvažiavo, o aš galiu palaukti - paveš iki miesto - arba eiti. Nutariau nelaukti - juk ne to čia atvažiavau. Vis dėlto visą kelią keliauti pėsčiomis tingėjau, tad iki miestelio patranzavau (vėliau kai tą kai kam pasakiau, buvau apšaukta, kiek įmanoma apšaukti susirašinėjant per Facebook). Vairuotojas pamanė, kad esu olandė (dėl akcento, nors pastaruoju metu keturis kartus girdėjau, kad jis škotiškas ir vieną - kad amerikietiškas/kanadietiškas). Paleido prie parduotuvės, nepraleidau progos nusipirkti ko nors valgomo. Autobusas vakarop (16 ar 17 val.), tad turiu dieną miestelyje. Bet ten visiškai nėra ką veikti - rimtai. Praėjau miniatiūrinį "pažintinį taką", bet realiai ta diena buvo tiesiog autobuso laukimas. Suvalgiau ledų (nepraleidau progos nusiųsti nuotraukos draugei, kuri mano, kad nieko daugiau neveikiu kaip tik valgau ledus). Pagaliau autobusas teikėsi pasirodyti. Maniau, kad būsiu ta weirdo, kuri važiuoja iš Denmark į Albany, bet ne. Buvo dar vienas vyrukas.

Čia kelionė neilga, gal apie pusvalandį. Tikėjausi, kad spėsiu dar pasivaikščioti su šviesa, nes Albany nusimatė tik viena diena. Vis dėlto ne, kol įsicheckinau į hostelį (per CS ten visai nieko neradau), sutemo. Trumpam išėjau, bet kojos dar rėkavo apie daugybę kilometrų per pastarąsias dienas, tad teko greitai grįžti. Hostelyje gavau nustebti, nes turėjau kambariokę in her 80's.

Albany - ko gero vienintelė vieta, kurioje neužėjau į tourist info. Net nežinau, kodėl. Gal dėl to, kad kai išėjau iš hostelio, niekas dar nedirbo, o eiti paskui? Nah, tingėjau. Užlipau į tokį kalną, buvo gražu. Matėsi miestas, be to, ten šiaip žalia. Miestas gerokai didesnis už Denmark, bet kažkaip susidarė įspūdis, kad nelabai yra ką veikti. Ilgai pėdinau picos (nebuvo verta), bet šiaip... Tuo labiau, kad grįžtant iš tos picos užlijo. Ir lijo ilgokai. Kurį laiką palaukiau prie tokio prekybcentrio, bet vis tiek sušlapau. Tad įspūdis iš Albany toks šiek tiek joks. Žinoma, jeigu turėčiau tam tikrų teisių (konkrečiau kalbant - B kategoriją), gal būtų kitaip, bet jų neturiu (too lazy), tad kiek galėjau, apėjau.

Nepaisant to, kad nė neketinu atsakinėti į klausimą, pateiktą pavadinime, jį paaiškinti galbūt reikėtų (lazy). Tai man buvo pirma kelionė į Australijos provinciją. Kur galima pasižiūrėti kalnų ir kitokių vaizdų - ir karvių. Ir iš tiesų - labai didelė Australijos karvių dalis yra juodos! Pasitaiko ir kitokių - kokia viena iš dešimt. Ir dar verta pastebėti, kad išgirdau klausimą, kurį, ko gero, galima išgirsti tik Australijoje. Ir, ko gero, tik provincijoje. Kai host'ė mane pirmą vakarą vežė namo, kažkas tolumoje ant kelio sujudėjo. "Is it a kangaroo or a person?" išgirdau. Ką gi... (tarp kitko, ten buvo žmogus. Deja.)

Privalau paminėti dar vieną dalyką. TransPerth autobusai visada vėluoja 4 ar 5 minutes (išskyrus tuos atvejus, kai tu turi tą omenyje ir nueini į stotelę kokiomis 2 minutėmis vėliau negu turi atvažiuoti). Jau pripratau. Bet kodėl TransWA autobusai irgi vėluoja?! Ką jau kalbėti, kai vėluoja ir traukinys (o šitie gražuoliai Perte teikiasi važiuoti laiku, jeigu nekalbame apie Armadale line). Laimei, viskas suderinta, tad autobusas (į priekį) palaukė traukiniu atvažiuojančių keleivių. Bet verta pastebėti, kad traukiniai kartais ir sugenda. Važiuojant atgal prisigrožėjau vaizdais, tad laikas nerūpėjo, tuo labiau, kad Bunbury (persėdimo stoty) turėjau apie 45 min. Autobusas tikras WA pilietis - vėlavo, tad turėjau gal tik apie 20 min. Gal ir gerai, mažiau laukimo, nes vis tiek niekur labai nenueisi. Ir tada prasidėjo linksmybės. Kažkurioje stotyje (ne ekspresas vis dėlto) ilgokai stovėjome. Sėdėjau šalia tokios vyresnio amžiaus moters, kiek pasikalbėjome. Atrodė viskas gerai. Deja, neilgai trukus ji grįžo nusipirkusi pietus ir kažką užsiminė apie problemą su traukiniu. Ir netrukus per garsiakalbį pasigirdo balsas, kad traukinys sustos artimiausioje stotyje ir ten gausime laukti autobusų, nes jis sugedo! Nuostabu - o aš noriu spėti į Tottenham'o rungtynes! (kiek pamenu, internetas taip strigo, kad vis tiek nepažiūrėjau, o ir gavo, man atrodo) "Lauksite pusvalandį." Po dešimt minučių: "Lauksite valandą." Ar jūs rimtai? Paaiškėjo, kad neveikia vieno iš vagonų stabdžiai, tad dėl mūsų saugumo mašinistas toliau mūsų nevežė. Laukti gerokai nusibodo. Pagaliau autobusai teikėsi atvažiuoti (belaukiant paaiškėjo, kad vienas iš keleivių kažkoks idiotas (girtas? Ligonis? Šiaip idiotas? Nežinau). Ir, žinoma, jis įlipo į mano autobusą... Bent atsisėdo ne prie manęs). Na, tada jau parvažiavome be nuotykių, tik tiek, kad gerokai nusibodo (traukiniai geriau už autobusus!).

Kelionė truko šešias dienas, iš kurių dvi - grynai važiavimas. Buvo tikrai gražu ir įdomu (pirmas kartas provincijoje vis tik). Buvo smagu visus erzinti sakant, kad esu in Denmark. Taip pat buvo įdomu pamatyti daug juodų karvių! Dėl to ir sakau - Australijos karvės juodos.

[parašyta 2020-01-05]

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Emigranto gyvenimas arba ką, po velnių, valgo olandai? (1 dalis)

Vasara vasario mėnesį arba nuotykiai kengūros sterblėje

GMT+10 arba kas, velniai griebtų, yra NSW?