Pirmas kablelio vizitas į Rygą

 Korona niekur nesitraukia, tad laikas prisiminti dar vieną seną kelionę. Kelionę, kuri visiškai neturėtų tikti į šitą blogą, nes tai buvo paprasčiausias grįžimas iš festivalio Mėnuo Juodaragis, tais metais vykusio Zarasuose. Ši istorija gimė 2013 metais. Man buvo be kelių dienų devyniolika. Mano draugei, su kuria kartu "keliavome", - septyniolika.

Viskas prasidėjo tada, kai dar prieš atvykdamos į festivalį nutarėme: namo iš jo tranzuosime. Darysime tą kartu. Aš iki to laiko buvau netranzavusi, ji berods irgi, nors dėl šito rankos nukirsti neduočiau. Kadangi sutarėme, kad tranzuosime, festivalyje galėjome ramiai išleisti visus pinigus. Taip ir padarėme: draugei liko maždaug vienas litas. Man, tiesa, septynis kartus daugiau. Dar menka smulkmenėlė esant festivalyje Zarasuose, kuri vėliau pasidaro ne tokia ir menka, buvo ta, kad nė viena neturėjome asmens dokumento (na, paso, gal moksleivio ar kokį pažymėjimą ir turėjome).

Kol kas turbūt vis dar nėra aišku, kodėl įrašo pavadinime galima rasti Latvijos sostinės pavadinimą, bet apie viską iš eilės. Sekmadienio rytą netoliese gyvenę latviai irgi ruošėsi tranzuoti, tad pasidarė nemažą užrašą "Ryga", kad būtų iš karto aišku, kur jie važiuoja. Tranzuojant padeda, all good. Su drauge taip pat nutarėme pasidaryti. Tik ne į Rygą, o į Vilnių, žinoma. Bus paprasčiau, juk pirmas kartas vis dėlto!

Turėjome kuo puikiausią ženklą, kai mus užmatė kitas draugas, buvęs tame festivalyje. Ir pasakė: "Kam jums tas ženklas, neįdomu taip. Gal per per kokią Klaipėdą nutranzuotumėt" ar kažkaip taip. Ką galiu pasakyti. Kartais reikia atsargiau su norais ir palinkėjimais. O viskas buvo taip. Festivaliui einant į pabaigą išėjome iš teritorijos ir sustojome už aikštelės. T.y. didžioji dalis automobilių pro mus pravažiuoja - ir daro tai neskubėdami. Žiūrime - atvažiuoja latvis. Susižvalgome. Stabdom? Stabdom. Nesustojo. Po kelių automobilių lietuviškais numeriais atvažiuoja dar vienas latvis. Bandome vėl. Ir ką. Sustojo! Atsidaręs langą vyriškis angliškai klausia:

- Are you going to Riga?

Mes neužtikrintumo kupinu balsu:

- Yes?..

- Really?

- Yes...

- Okay, get in.

Nežinau, ar bent akimirkai patikėjo, kad mums reikia į Rygą (vien jau tai, kad klausinėjo angliškai!), tačiau ką gi. Važiuojame. Pradėjome tartis, ką darysime. Pirmiausia jis turėjo sustoti Daugpilyje, ten sutvarkyti reikalus, tada važiuoti į Rygą. Galvojome išlipti pirmoje stotelėje ir tada tranzuoti atgal. Vis dėlto to nepadarėme. Po Daugpilio dar sustojome pas vairuotojo mamą. Jis nuėjo pas ją, o mes likome automobilyje. Buvau nusipirkus du CD, norėjome pasileisti, tačiau pabijojome kažką sulaužyti, tad nelindome.

Galiausiai, jau vakare, atvykome į Rygą. Tuo metu jau seniausiai buvome išsiaiškinę, kad mums nė velnio ten nereikia, galbūt ir finansinę situaciją pasakėme, nors to tikrai nepamenu. Ką daryti? Akivaizdu, kad teks nakvoti ten, nes grįžti jau nebeįmanoma. Tarp kitko, abi mamoms parašėme, kad likome padėti savanoriams susitvarkyti (aš saviškei viską papasakojau vos grįžusi). Galiausiai mūsų vairuotojas pasiūlė pernakvoti jo darbe ant grindų. Na, miegmaišius turime, ko dar reikia? Jis dirbo kažkokioje vandens įmonėje, bet jau nepamenu, kas tai buvo. Ar vandens filtrai, ar valymas, ar kas, bet ne geriamojo. Tualete radusios skystą muilą su lietuviškais užrašais apsidžiaugėme.

Kadangi vairuotojas davė raktus, galėjome išeiti. Pasinaudojome proga ir pasivaikščiojome po Rygos senamiestį. Draugė buvo buvusi, aš - ne. Žinoma, kažkas mūsų sugebėjo paklausti kelio, o kaipgi kitaip. Kalbėjo rusiškai, tad čia pravertė tai, kad draugė tą kalbą moka.

Spėjome pastebėti, koks klaidus yra Rygos senamiestis, bet labai ilgai nebuvome ir grįžome pernakvoti. Ten pasidarėme arbatos, dar turėjome šiek tiek maisto nuo festivalio. Gyvenimas gražus!

Ryte į darbą atėjo vairuotojas ir jo brolis. Kadangi buvome be pinigų (tarp kitko, vakare ieškojome, ar būtų, kur išsikeisti, bet vis dėlto 8 litai buvo tam reikalui per mažai), buvo akivaizdu, kad tranzuosime. Abu broliai papaišė žemėlapius, kaip nuvykti autobusu ten, kur galėsime tranzuoti, tad taip ir padarėme. Važiavome zuikiu (juk neturime pinigų!), tad šiek tiek jaudinomės, bet viskas baigėsi gerai.

Pradėjome tranzuoti. Stovėjome neilgai, kol mus paėmė toks švedas. Pavežė mus iki Bauskos - nedidelio miestelio beveik ant sienos. Ir klausėsi gero metalo, beje. Paleido mus netoli Bauskos Rimi (vėliau važiuojant į Rygos oro uostą buvo smagu pro tą Rimi pravažiuoti). Reikėjo tik šiek tiek paeiti ir galėjome tranzuoti toliau. Ir tada atėjo suvokimas, kad neturime pasų. Jų kaip ir niekas netikrina, tačiau nutarėme fūrų netranzuoti, nes įtarėme, kad jos gali būti stabdomos. Ir štai ten užtrukome ilgiau. Buvo prieš pat mus mažas keliukas, kur kartais sukdavo mašinos. Pasitaikydavo, kad apsidžiaugiame, kad stoja, tačiau jie kaskart mus nuvildavo. Pradėjome dainuoti, sugiedojome Lietuvos ir Jaunųjų Astronomų sąskrydžio himnus (ir JAS'o vice himną, žinoma), kažką dar. Galiausiai sustojo automobilis. Juo važiavo dvi lenkės, mama ir dukra. Įlipome. Netrukus abi pradėjome smiginėti, tačiau stengėmės iš paskutiniųjų neužmigti. Kažkuriuo momentu dar reikėjo sugalvoti, kaip angliškai smegduobė, tačiau nebeatsimenu, kaip ir ar paaiškinome. Kai jos sustojo degalinėje į tualetą, atkreipiau dėmesį, kad eina ten po vieną, t.y. mūsų vienų automobilyje nepalieka. Suprantama, žinoma, bet latvio mašiniuke be jo sėdėjome tikrai gana ilgai.

Jos tikriausiai važiavo į Lenkiją. Šiaip ar taip paleido prie IX forto, prie posūkio į Marijampolę. Ten išlipome ir viskas atrodė nesudėtinga. Tiesa, teko kiek pastovėti, tačiau galiausiai sustojo baltarusis fūristas (kaip gerai, kad nebereikėjo kirsti sienos!) ir pavežė iki Vilniaus. Paleido šiek tiek užkampyje, tačiau grįžome namo. Trumpai sakant, kelionei iš Zarasų į Vilnių sugaišome apie 30 valandų, tačiau buvo tikrai smagu (nors vietomis supratau, kad su tuo žmogumi stresinėse situacijose pernelyg dažnai geriau neatsidurti), suvažinėjome 600 km vietoj 150. Ar norėčiau pakartoti? Žinoma! Nors draugė po kelerių metų sakė, kad to nebedarytų.

Ir dar verta pastebėti, kad pora metų vėliau nuvažiavau į Rygą su tėčiu ir sese. Kadangi tėtis nežinojo apie šitą kelionę, tai buvo pirmas mano "oficialus" vizitas, bet kartais buvo labai sunku, nes dalį vietų prisiminiau, o išsiplepėti negalėjau...

[Parašyta 2020 m. rugsėjo 30 d.]