Australija nuo A iki Z (2 dalis)

Quokka

(kaip lietuviškai? Kvoka? Skamba keistai) Taigi quokka yra nedidelis (maždaug triušio dydžio) sterblinis gyvūnėlis, natūraliai gyvenantis tik Rottnest saloje. O ten, atrodo, jos gyvena itin linksmai. Vaikšto kur nori, gali pamatyti praktiškai bet kur. Nors ant parduotuvių durų kabo prašymai nepalikti atidarytų, kad gyvūniukai nepatektų į vidų. Liesti negalima, nors žmonės to nepaiso (tiesa, aš to nedariau, nes nematau prasmės). Bet galima pamatyti tiek einant iš kelto, tiek einant į tualetą, tiek jau esant giliau saloje. Jeigu važiuoji dviračiu ir pamatai krūmuose žmogų, tai tikėtinai reiškia, kad tas žmogus aptiko quokką. Taip pat tik atplaukusius į salą turistus pasveikina dvi žmogaus rankų darbo quokkos, beje, neką mažiau mielos nei tikros.

Red Centre

Visi yra girdėję apie Uluru. Na, žinot, tą didelį raudoną dalyką Australijos viduryje. Taip, jis ten yra, galiu patvirtinti. Netgi raudonas, nors atspalvius mėgsta keisti. Ten nuvažiavau su turu (tarpe tarp dviejų The Ghan‘o dalių). Turas buvo tiesiog nuostabus! Visų pirma, labai fainas ir knowledgeable gidas. Taip pat labai faina grupė. Netgi susikūrė „šeima“, kurią pavadinau „My German family“. Iš pradžių buvome keturiese (vėliau prisijungė dar keturi žmonės). 50+ amžiaus pora, maždaug mano amžiaus vaikinukas ir aš. Ir viena mergina (na, sakykime, gido padėjėja, nors ji su mumis buvo tik vieną naktį, mat ji prižiūri tą stovyklavietę, kur nakvojome) paklausė, ar mes šeima. Mes susižvalgėme ir tik tada susivokėme, kad išties galėtume būti. O „my German“, nes kiti trys šeimos nariai buvo vokiečiai. Vėliau su jais pasidarėme afterparty ir apsikeitėme kontaktais.

O Red Centre yra red ne tik dėl Uluru. Ten viskas raudona. Vien jau važiuojant traukiniu tai matosi, bet važiuojant AWD viskas dar kitaip. Labai raudona ir labai gražu. Reikia pastebėti, kad man turo highlight, ko gero, vis tik buvo ne pats Uluru, o Kings Canyon. Gidas turo gale paklausė, kas mums buvo hightlight, nežinojome, ką pasakyti. Dabar vis dėlto sakyčiau, kad turas ir traukinys buvo pačios kelionės (turiu omeny kelionę jau po to, kai palikau Pertą) highlight.

Beje, verta pastebėti, kad ture jaučiausi beveik vietinė, nes kiti turo dalyviai buvo atvažiavę kaip turistai (vaikinukas iš Vokietijos buvo su WHV, bet neketino būti ilgiau nei kelis mėnesius). O šiaip vis tiek dažniausiai sutikdavau WHV holder‘ius ar studentus, kurie Australijoje ilgiau nei aš.

SBC (Sterling Business College)

SBC yra koledžas, kuriame mokiausi. Nepaisant to, kad mums studijos yra tik excuse‘as gauti vizą, man mokytis labai patiko. Visų pirma, smagūs žmonės (tiek studentai, tiek trainer‘iai). Be to, buvo įdomu (ne visi unit‘ai, aišku, taip nebūna, bet tikrai labai didelė dalis) ir tikėtinai naudinga, net jeigu ir nedirbsiu turizmo srityje. Koledžas nėra didelis, bet gal tai ir gerai, ilgainiui supratau, kad man labiau patinka, kai klasėje yra visai mažai žmonių.

Studijavau Certificate III and IV in Travel and Tourism. Kol buvau Cert III, visi dalykai buvo su tais pačiais žmonėmis, tad su kitais beveik ir nesusipažįsti. Bet kai prasidėjo Cert IV, žmonės dalykuose gana keičiasi, be to, pažįsti ir kai kuriuos iš Cert III. Tad atrodė, kad pažįsti vos ne visus. Bet vis tik taip nėra, nes yra tarsi biznio/leadership grupė (kur buvau ir aš), childcare grupė ir visual arts/graphic design grupė. Tad pažinojau tik žmones iš savo ‘grupės‘ (su retomis išimtimis), bet vis tiek tarp Cert III ir Cert IV skirtumas buvo nemažas.

Vis tik reikia pasakyti, kad man šitoje vietoje tikrai pasisekė. Kai paklausai, ką kalba kai kurie kiti su tokia pat viza atvažiavę žmonės, belieka tik džiaugtis. Tad, žinoma, džiaugiuosi šiuo pasirinkimu, nors turizmo studijas ėmiau dėl to, kad pigiausių studijų sąraše jos skambėjo įdomiausiai.

Travel & Tourism

Čia turiu omeny studijas, nors, aišku, būtų galima kalbėti apie keliones ir turizmą ir bendru atveju. O čia verta pastebėti, kad turizmo informacijos centrą Australijoje turi kiekvienas užkaboris.

Studijos nebuvo kaip universitete ar kolegijoje. Artimiausia, ką mes turime tokiems koledžams, tikriausiai yra „profkės“. Moko dirbti travel agent (Cert IV – kelionių agentūros menedžeriu). Dėl tos priežasties turėjome daug role plays, kurie man kai kuriais atvejais buvo tikras peilis. Suprantu, kam jie yra reikalingi. Ir sužinojau tam tikrų dalykų apie žmones. Tačiau tuo metu norėjosi viską prakeikti. Ypač kai unit‘as yra įdomus, tačiau visi assessment‘ai yra role plays. O vis dėlto tikriausiai buvo naudinga, nors gal iš karto to ir nepastebiu.

Uber

Iki Australijos nėra tekę naudoti Uber. Kažkaip namuose ir taksi nenaudoju, ką jau kalbėti apie tai, kad idiotphone‘as dažniausiai būna namuose, tad Uberio niekad ir neturėjau. Vis dėlto kai parskridau iš Melburno į Pertą, teko. Skrydis buvo vakare, tad nebuvo kaip grįžti. Ir tada pasijuto, kaip technologijos manęs nemėgsta (negaliu skųstis, jausmas abipusis). Parsisiunčiau nelemtą apps‘ą. Lyg ir išsikviečiau vairuotoją. Laukiu. Bet tada dėl kažkokių priežasčių man kelis kartus nutiko taip, kad belaukiant automobilio ateina pranešimas, kad jau kitas pas mane važiuoja. Neaišku, ar apsigalvojo vairuotojas, ar kas nutiko. Kadangi buvo pirma patirtis, atrodė, kad daugiau niekada nenorėsiu naudoti, nors teko. Ir, reikia pasakyti, kiekvieną kartą būna kas nors keisto.

Pvz., Brisbane nusileidau vėliau negu važiavo paskutiniai traukiniai (kas nustebino, nes nuskridau vis dėlto ne taip ir vėlai, dėl to išvadinau vargšo Queensland‘o sostinę kaimu, nors vėliau teko tuos žodžius atsiimti). Oro uoste sekiau rodykles į car share ride ar kažkaip taip, tiksliai nepamenu. Laukiu. Po to vairuotojas sako: 'nesu čia buvęs, nes iš oro uosto visada pasiimame kitur. Maniau, kad gal kažkas grąžino nuomotą mašiną.‘ Oh well, that‘s me and technology. Ir, beje, Uber vairuotojai bent jau Australijoje paprastai turi savo istoriją. Vieną kartą važiavome su pabėgėliu iš (Pietų) Sudano, kartą važiavau su pabėgėliu iš kažkur kitur, jau nepamenu. Taip pat turėjau grupioką, kuris dirbo Uber vairuotoju. Nelabai bendravome, bet jis kartą paklausė, ar gyvenu Mt Lawley. Mano reakcija: are you spying on me?

Velsas

Ir vėl šalis Europoje? Ir dar tokia, kuri neturi nepriklausomybės? Ir iki ko aš nusiritau, o abėcėlė vis dėlto dar nesibaigė. Bet istorija ir vėl kitokia.

Velsas niekada man nebuvo kažkuo ypatingas. Na, taip, iš smalsumo buvau pabandžiusi kalbą per Duoingo (išmokau, kaip pasakyti „aš esu drakonas“ – draig dw i), žinau sostinę, žinau, kaip atrodo vėliava. But that‘s it. O Australijoje susidūriau su žmogumi iš Velso (na, dabar jau Australijos, bet vis tiek iš Velso). Ir kai mėgsti dalintis kultūra ir kai kitas mėgsta daryti tą patį, pasidaro labai įdomu. Tad netyčia susidomėjau Velsu ir rimčiau jo kalba (man netgi sakė, kad dabar jau velsietiškai moku daugiau negu dauguma tos šalies gyventojų). Maža to, dar ir praėjau kind of domėtis tame pačiame Velse populiariu sportu regbiu (rugby union, ne rugby league, nesupainiokit). Nelabai seniai vyko pasaulio čempionatas, vėliau ir Six Nations turnyras. Tikriausiai nebūtų sunku atspėti, ką palaikiau. Nors, reikia pastebėti, kad tame Six Nations turnyre Velsas pasirodė itin prastai, o ir pats turnyras tikriausiai nebuvo baigtas (Korona, ne gaisrai šį kartą).

Western Australia

Reikėjo sakyti WA? Valstija, kurioje yra ne kas kitas, o Pertas. Didžiausia valstija Australijoje, užimanti bene pusę šalies ploto (na ir įžūlumas!). Deja, reikia pastebėti, kad aplankiau... Beveik nieko. Taip, nuvažiavau į Denmark (pala, juk kalbame apie Australiją, ar ne?), nuvažiavau į The Pinnacles (gal 150 km į šiaurę nuo Perto), tačiau daugiau... Nelabai ką. Pagrindinė to priežastis yra ta, kad esu beteisė. Taip, dabar atsiranda motyvacija teises išsilaikyti (dar viena priežastis grįžti į Australiją!) ir pasivažinėti po WA. Tačiau priežasčių būtų ir daugiau. Galima būtų rasti travel buddies ir važiuoti jų automobiliu. Ketinau taip ir keliauti į The Pinnacles, tačiau atsakymą gavau tik iš indo, kuris net profilio nuotraukos Facebook‘e nebuvo normalios užsidėjęs. Su juo važiuoti nesiryžau, tad važiavau į turą. Kita priežastis buvo ilgos darbo paieškos. Ir, reikia pripažinti, studentiška viza. Kai studijuoji, gali dirbti tik 20 val. per savaitę (oficialiai, žinoma). Atostogų metų tokio apribojimo nėra. Tad reikėtų rinktis: arba važiuoji ir neuždirbi, arba daugiau dirbi, bet nevažiuoji. Na, man tokios dilemos nebuvo, tačiau keturi ratai, stovintys kieme, nebūtinai išspręstų visas problemas. Vis dėlto WA įstrigo mano širdyje ir jeigu vėl važiuočiau į Australiją su tokia pat viza, tikriausiai grįžčiau į Pertą (tik prieš tai galiausiai išsilaikyčiau teises) jau vien tam, kad galėčiau daugiau panaršyti WA. Kas žino, gal jau greit taip ir padarysiu.

Xmas

Galima manyti, kad sukčiauju, bet vis dėlto X nėra pati lengviausia raidė, o Kalėdas aprašyti galima. Kaip žinia, Australijoje gruodis reiškia vasarą. Tad ir Kalėdos yra vasarą. Kai spalį ir lapkritį viskas žydėjo, kažkaip nebuvo taip jau labai svarbu. Koks skirtumas, ar dabar spalis, ar balandis? Bet vis dėlto kai prie kokių 35-40 laipsnių prekybos centruose stovi eglės, miestas papuoštas, o parduotuvėse pilna Advento kalendorių, yra kiek keista. Tarp kitko, Advento kalendorių nusipirkau. Ir... Nuo kokios gruodžio 10 šokoladukus teko iškabinti šaukštu, nes aptežo.

Australai labai mėgsta barbekiu. Ta proga per Kalėdas vieną turėjome. Vienišasis italas pasikvietė draugų, dalyvavome ir aš bei kolumbietis (italų pora tuo metu atostogavo Italijoje). Žmonių buvo nemažai, maisto dar nemažiau (tiksliau sakant, siaubingai daug). Buvo visai smagu ir visai kitaip negu aš pripratus per Kalėdas. Reikia pasakyti, kad „kitaip“ kartais gali reikšti ir geriau. O dėl maisto... Po to organizatorius prašė padėti jam suvalgyti likučius. Deja, aš kaip tik po Kalėdų (gruodžio 27 berods) ketinau kraustytis ir nenorėjau gabentis viso maisto, tad mano prioritetas buvo tas. O vakare po visų barbekiu dar nuvažiavau iki vandenyno (šiek tiek pavėlavau palydėti saulę, bet vis dar buvo gražu), nes kas Kalėdų vakaro nepraleidžia paplūdimyje?

Yanchep

Kiekvienos smulkios kelionės aprašyti yra tiesiog neįmanoma. Vis dėlto ši buvo gan ypatinga. Su viena drauge iš koledžo išsiaiškinome, kad abiems yra smagu važiuoti į visokius wilflife parkus ir panašiai. Buvom dviejuose. Turėjome dar vieną draugę ir nutarėme, kad reikia nuvažiuoti kur nors visoms kartu. Planavome į antrąjį wildlife parką. Susitarėme, bet ji negalėjo. Vėliau su antrąja drauge važiavome kitur, bet negalėjo pirmoji. Ką gi. Susitariame iš naujo, kada važiuosime į traktorių muziejų. Tikrai visos kartu, viskas suderinta! Laukiu traukinio, į kurį jos abi turėjo įlipti anksčiau. Rašau žinutę, klausiu, ar įlipo. Ta, kuri turėjo įlipti anksčiausiai, patvirtina. Iš kitos atsakymo nesulaukiu. „Ji parašė į Facebook, kad vakar prastai jautėsi, nemanau, kad važiuos.“ Tokia buvo žinutė, kurią perskaičiau netrukus. Negali būti! O buvo kaip tik taip. Trumpai tariant, buvome ir vėl dviese. Sakėme, kad tai likimas neleidžia mums kur nors nuvažiuoti visoms kartu.

O štai Yanchep‘e pagaliau pavyko pergudrauti likimą. Ten traukinys nevažiuoja, tačiau Australijoje gyvenanti lietuvė pasisiūlė nuvežti, reikėjo tik traukiniu nuvažiuoti iki jos namų. Mano draugės turėjo įlipti Perte, aš – viena stotele toliau (Leederville, kad būtų aiškiau). Mačiau pagal laiką, kad jau turėjo įlipti. „Ar ABI esate traukinyje?“ Ir tada sulaukiau patvirtinimo! Pagaliau, gal iš ketvirto karto pavyko! Tuo labiau, kad tai buvo likus nedaug laiko iki mano išvykimo iš Perto, tad tikrai norėjosi susitikti. O Yanchep‘e yra nacionalinis parkas, kuriame yra kengūrų, koalų ir šiaip gamtos. Tiesa, nuvykome kiek per vėlai, nes kengūros, matyt, jau snaudė. Mat po poros dienų vėl ten nuvažiavau, kai su turu važiavau į The Pinnacles. Atsidūriau ten pora valandų anksčiau ir pamačiau daug daugiau kengūrų.

Zoo

Perto zoologijos sode nebuvau. Tik dviejuose (atrodo) wildlife parkuose. Ketinau nuvykti į wildlife parką Adelaidėje, nes ten anksčiau buvo galima palaikyti koalą ir tai padaryti nemokamai. Deja, pernai tai buvo pakeista, tad nebevažiavau, tuo labiau, kad tas parkas toli. O su Adelaidės viešuoju transportu „toli“ reiškia, kad išprotėsi, kol nuvažiuosi.

Vis dėlto nepaisant to, kad zoologijos sode nebuvau, iki jo važiavau vos ne dešimt kartų. Na, ne dešimt, tačiau gal kokius septynis. Matote, ten yra parduotuvė. Pirmiausia ten važiavau nusipirkti kokio nors paukščiuko, kad galėčiau glostyti snapą ir apsimesti, kad glostau namie likusio Lindžio snapą. Ir tada savo nelaimei pamačiau, kad ten yra ilgų gyvačių (tokią nusipirkau Olandijoje). Tad važiavau ten vėl nusipirkti gyvatę. Po kiek laiko pribrendau dar vienai. Dar kartą važiavau, bet nenusipirkau, nes buvo likusios tik labai klaikios. Galiausiai likau su trimis gyvatėmis (vėliau Darvine suvenyrų parduotuvėj pamačiau jų daugybę, vos nenugriuvau iš juoko). Ir dar buvo kartas, kai važiavau ten klausti, ar neturi darbo (neturėjo). Tad galima manyti, kad kaip nebuvusi Perto zoologijos sode važinėjau ten neįprastai dažnai.

[Parašyta 2020-04-25]