kablelio kelionės

Mano mama nekenčia santrumpų. Gal ir nereikia stebėtis: kai esu Lietuvoj, priklausau LJR, ESN, LGMOA, prisidedu prie JAS organizavimo... Ką jau kalbėti, kad dirbau UPS, o ir šiaip esu tinginė, kuri tingi kalbėti visais žodžiais (tarp kitko, labai australiškas bruožas). Tad kodėl gi mamos dar labiau nepaerzinus? Esu spoksotoja į automobilių numerius. Kartą pamačiau vieną mašiniuką ir skubiai išsiunčiau mamai žinutę: „pirmą kartą pamačiau mašiną iš SA!“ Atsakymas šiek tiek sutrikdė: „kas yra SA? Saudo Arabija?“ Ką gi. Ne. SA yra South Australia – viena iš šios šalies valstijų. O automobilio iš Saudo Arabijos (dar) neteko matyti. Kad jau prakalbome apie automobilius, galiu papasakoti ir kitą nutikimą. Pirmą vakarą Sidnėjuje pamačiau mašiną iš ACT. Ir skubiai raportavau: „pamačiau pirmą mašiną iš ACT, dabar liko tik NT.“ Žinoma, sulaukiau klausimo, kas yra ACT, nors kas yra NT, mama suprato/žinojo. Ir tada mane mama dar labiau sutrikdė: „Adelaidėje irgi pamatytum ACT mašinų.“ Net išsižioja

Atostogos koledže. Turint omenyje, kad Australijoje atsidūriau ne tam, kad studijuočiau, puiki proga kur nors nuvažiuoti!  Mama siūlė važiuoti į kokį regioninį parką, kurių čia, WA, pilna. WA – Western Australia, Australijos valstija, kurioje yra Pertas. Tačiau tam reikia mašinos ir teisių. Aš šito gėrio neturiu ir neturiu su kuo važiuoti. Tad geriau nuskristi į kokį Sidnėjų. Žinoma, bilietai brangūs kaip velnias. Tačiau į Melburną nuskristi galiu. Nėra tekę turėti domestic (vietinis – anglų k.) skrydžio. Būkime atsargūs: pasiimu tiek pasą, tiek vizą. Aišku, nereikia nei to, nei to. Pamaniau, kad net ir boarding paso nereikės. Tačiau šito vis tiek prireikia. Skrydis naktį (1.50 a.m. vietos laiku). Nori užeiti į tualetą prieš skrydį? Svajok toliau – tame terminale tai yra paskutinis skrydis ir tualetas jau užtvertas. Nuostabu. Nepaisant to, kad neskrendu į užsienį, skrydis trunka virš 3 val. Atskrendu apie 7 ryto (taip taip – mano matematika kaip visada nuostabi. Tačiau Melburne yra dv

Kas priprato, o kas ne, kad aš sakau "labos" kokią 18 ar 19 valandą. Laikas priprasti, nes artimiausius metus kitaip nebus. Kas atsitiko, kad ta, kuri naktimis mėgdavo su kuo nors papliurpti, staiga pavakary eina miegoti? Atsakymas paprastas - kablelis išskrido pas kengūras, kur yra 6 valandomis daugiau nei Lietuvoje. Kitaip sakant, esu Australijoje. Ko gero, pirmiausia kyla klausimas, kodėl ir ką aš čia veikiu. Kodėl? O kodėl ne? Iš tikrųjų nežinau, ką noriu daryti su gyvenimu, tad blaškausi po pasaulį ir ieškau savęs. O ką veikiu? Kol kas tik mokausi koledže (tai nėra nei magistras, nei bakalauras, gausim koledžo baigimo sertifikatą), studijų programa vadinasi Travel and Tourism. Pamažu pradedu darbo paieškas, nes už studijas reikia mokėti, be to, Australija, sakykim taip, nėra iš pigiųjų šalių. Ko gero, vertas dėmesio yra jau skrydis. Jis buvo su dviem persėdimais (Vilnius - Kopenhaga - Doha (čia Kataro sostinė) - Pertas). Jis truko 25 valandas, iš kurių maždaug 6 oro uo

Išvažiuoji žmogus į Olandiją užsidirbti. Nes nori į Australiją (taip ir būna, kai nežinai, ką daryti su gyvenimu ir sėdi su bakalauro diplomu, kurio ir matyti nenori). Tad kodėl gi vos po ~10 dienų namie grįžus iš Olandijos, neišlėkti į Prancūziją ir neišleisti krūvos pinigų? Taigi, kodėl aš ten važiavau? Į tokį klausimą dažniausiai atsakyčiau: o kodėl ne? Tačiau šį kartą priežastis yra. Važiavau pas draugę. Susipažinome, kai ji buvo atvažiavusi į Vilniaus Universitetą su Erasmus programa. Ir įkalbinėjo atvažiuoti į jos miestą. (You must come - privalai atvažiuoti (anglų k.)) Na, privalau tai privalau. Šiek tiek skaičių. 6 dienos. 5 miestai. 3 skrydžiai, 4 oro uostai. 12 valandų Prancūzijos tarpmiestiniuose autobusuose, dar ~ 4 - autobusuose iš oro uostų ir į juos. 70 eurų už lėktuvo bilietus. Skamba neblogai, ar ne? Pigūs skrydžiai! Kas reiškia, kad oro uostas yra kažkur toli toli ir tokioj keistoj šaly kaip Prancūzija už autobuso bilietą iki miesto sumokėsi gana nemažai (norintie

Jeigu pirma dalis pasirodė įdomi, galite bandyti skaityti. Jeigu pirma dalis nepatiko, patariu nutraukti skaitymą čia. Kodėl? Dėl vienos labai paprastos priežasties: šiuo momentu mano gyvenimas yra labai nuobodus ir tikrai nežinau, kaip įdomiai jį perteikti. Tačiau vis dar lieka neaiškus pavadinimas, tad reikia šios antros dalies. Mūsų buto draugai padrąsino, kad viskas darbe bus gerai, visai smagu, nepervargsti ir taip toliau. Skamba tikrai neblogai. Ne kaip emigrantiškas darbas, kur galima daugybę baisių dalykų išgirsti. Puiku. Darbas prasideda nuo 9 ryto. Atrodo visai padoriai. Bet pala pala. Mums važiuoti valandą, ar ne? Ir mes belekiek tampėmės su lagaminais, ar ne? Skamba labai viliojančiai. Na, bet išgyvenome. Žinoma, pirmos dienos buvo kiek sunkios. Parvažiuoji iš darbo toks, kad nieko nebegali daryti. Atrodo, ne taip ir pavargai, bet grįžęs namo supranti, kad vis dėlto pavargai. Pirmąją dieną po darbo užsukom į parduotuvę. Juk negalėjom neribotai temptis ma

Ne, aš nerūkiau žolės. Tačiau taip, teko praeiti Raudonųjų žibintų kvartalu (tiesa, tas buvo tada, kai Olandijoj buvau kaip turistė). Ir mačiau vaivorykštinių vėliavų. Ir taip, nusipirkau dviratį – ryškiai rausvą ir, žinoma, naudotą. Ko gero, tai yra klausimai, kurie pirmiausia kyla, kai pagalvoji apie Olandiją. Tačiau kaip čia viskas veikia iš tiesų? Tiesą sakant, net nežinau, nuo ko pradėti. Ko gero, geriausia pradėti nuo pradžių. Įsidarbinti turėjome per olandišką agentūrą, kurioje yra dirbančių lietuvių. Skamba šauniai, ar ne? Deja, norėjosi kažkokios konkretesnės informacijos... Pirmiausia atvykome pas mano draugus Belgijoje. Šiek tiek pakeliauti prieš darbą, o ir draugė, su kuria keliavau, nebuvus Belgijoj. Viskas būtų puiku, jeigu ne ta įtampa: kaipgi viskas bus? Ar dirbsime, kur turėjome dirbti? Lietuvė, su kuria bendravome, sunkiai gauna informaciją ir atrašo. Galiausiai ji praneša: „perduosiu jūsų kontaktus kitam filialui, su jumis susisieks. Turi, ką pasiūlyti.“ Na, g