Vasara vasario mėnesį arba nuotykiai kengūros sterblėje
Kas priprato, o kas ne, kad aš sakau "labos" kokią 18 ar 19 valandą. Laikas priprasti, nes artimiausius metus kitaip nebus.
Kas atsitiko, kad ta, kuri naktimis mėgdavo su kuo nors papliurpti, staiga pavakary eina miegoti? Atsakymas paprastas - kablelis išskrido pas kengūras, kur yra 6 valandomis daugiau nei Lietuvoje. Kitaip sakant, esu Australijoje.
Ko gero, pirmiausia kyla klausimas, kodėl ir ką aš čia veikiu. Kodėl? O kodėl ne? Iš tikrųjų nežinau, ką noriu daryti su gyvenimu, tad blaškausi po pasaulį ir ieškau savęs. O ką veikiu? Kol kas tik mokausi koledže (tai nėra nei magistras, nei bakalauras, gausim koledžo baigimo sertifikatą), studijų programa vadinasi Travel and Tourism. Pamažu pradedu darbo paieškas, nes už studijas reikia mokėti, be to, Australija, sakykim taip, nėra iš pigiųjų šalių.
Ko gero, vertas dėmesio yra jau skrydis. Jis buvo su dviem persėdimais (Vilnius - Kopenhaga - Doha (čia Kataro sostinė) - Pertas). Jis truko 25 valandas, iš kurių maždaug 6 oro uostuose ir 19 - ore. Pirmasis lėktuvas buvo juokingai mažas, vos 25 eilės (maždaug) ir tik po 4 žmones eilėje (jeigu kas nėra skridęs: visokie Wizzair ir Ryanair turi bent po ~30 eilių ir po 6 žmones eilėje). Bet ir skrydis trumpas. Tiesa, valgyt davė, bet nebuvau alkana. O štai jau Qatar Airways lėktuviukai buvo neblogi. Kopenhaga-Doha po 9 žmones eilėje, kiek eilių - nežinau. Doha - Pertas: po 10 žmonių eilėje, 83 eilės (gerai žinau, nes sėdėjau paskutinėje). Maisto duoda tiek, kad gali apsiėsti. Pvz., skrydyje į Dohą norėjau makaronų su kažkuo, bet nebeturėjo, tad sutikau su vištiena (taip, lėktuve duoda karšto maisto). Man bevalgant vištieną (ak, taip, prieš tai buvo atnešė pusryčius, o čia buvo pietūs), ateina stiuardesė, sako: pasirodo, dar turėjome makaronų, gal norite? Vos įtikinau, kad ne, nes jau vištienos per daug buvo! Vis dėlto skrydis buvo gana sunkus, nors palyginus nebaisiai ilgas (~6 val). Bet beveik nemiegojau, tik pažiūrėjau vieną The Little Women seriją. Paskutinis skrydis truko ~11 valandų, tačiau 8 iš jų pramiegojau (su pabudimais, žinoma), tad nebuvo sunku. Tačiau čia jau prasideda laiko pokyčiai. Danijoje, kaip žinia, valanda mažiau negu Lietuvoje. Vadinasi, dar pasistūmiau atgal. Katare yra viena valanda daugiau negu Lietuvoje. Na, viskas gerai, aš skrydžių metu nelabai gaudausi, kiek laiko praėjo. Tačiau! Iš Kataro išskridome šiek tiek po 2 nakties. Skrydis 11 valandų. 2+11=13, ar ne? Jeigu taip manote, nemokate matematikos. 2+11=19, pasirodo (ir tai sako ta, kuri gavo 100 iš matematikos VBE). Kitaip tariant, išskridau paryčiais, nuskridau vakare. Na, tarkim.
Australai nemėgsta žmonių. Kaip kitaip paaiškinti tokią patikrą oro uoste? Manęs klausė, ką mokysiuos, ką vežuosi ir panašiai. O lagaminą dar ir šuo apuostė. Miela, ar ne?
Prasideda namų paieškos. Ar kas nors žino, kaip šneka australai? Laimei, jie šneka suprantamai. Ir yra pasirengę padėti. Autobuso vairuotojas pasakė, kur yra stotelė, kur man reikėjo išlipti. Nemėgstu Google Maps, bet kartais praverčia, tad radau namus. Butiokas buvo pranešęs, kad raktas bus baltoje dėžėje, nes nieko nebus namie. O kad tos durelės sunkiai atsidaro, tai nutylėjo... Nejuokauju - gal penkias minutes vargau su tomis durelėmis. Šiaip ne taip pavyko įeiti. Kambarys tikrai neblogas, butas (tiksliau, visas namas) tikrai geri, turim verandą, sodą.
Pirmoji diena Perte. Sekmadienis. Į koledžą nereikia, tad galima apsižvalgyti. Tik, žinoma, reikia į parduotuvę. Mergina, kurios skelbimą radau, nurodė, kad už 5 min kelio yra prekybos centras (na, žinot, a la Akropolis). Deja, ji nesiteikė pranešti, kad tos 5 min yra tuo atveju, jeigu važiuoji automobiliu. Aš, kaip beteisė, tokio daikto neturiu, tad teko eiti pėsčiom. Laimė, parduotuvė yra ir arčiau. Nors viską tempti nebuvo lengva.
Apie ką pirmiausia pagalvojate, išgirdę žodį "Australija"? Tikriausiai ne vienas atsakytų, kad apie kengūras. Ką gi, gerai. Žinojau, kad Perte yra vieta, kur laisvai ganosi kengūrų. Tad ten pirmiausia (na, antriausia, nes prieš tai ėjau į parduotuvę) ir nuėjau. Tai yra sala upėje, saloje yra parkas. Tai yra gana toli, bet kas žino, kaip veikia viešasis transportas? Na, kažkas žino, bet ne aš. Tad keliavau pėsčiomis. Ant parko vartų parašyta: "išėję uždarykite vartus." Ko gero, net ir australai ne itin viliojasi po didmiestį lakstančiomis kengūromis. Ką gi, keliauju aš tuo parko takeliu. Kokius keturis kartus pagalvojau, kad nieko nepamatysiu. Vis dėlto pavyko! Mačiau keturias kengūras (poromis po dvi), ar yra daugiau - nežinau. Galima paglostyti ir apkabinti. Paglosčiau. Tačiau apkabinti vis tik nesiryžau. Paprašiau pro šalį einančių žmonių, kad nufotografuotų, deja, kengūros ne itin to norėjo. Matyt, aš per daug nefotogeniška. Tarp kitko, gerokai nustebino kengūros kailis. Net nežinau, kaip paaiškinti, bet jis toks... Tarsi audinys. Na, ne kaip šuns. Atrodo, kad iš tokio tikrai galima pasidaryti drabužį.
Pirmadienį į koledžą dar nereikėjo (pala, juk vėluoju dvi savaites, ar ne? Na, taip, bet tiesiog toks tvarkaraštis). Tad galima nueiti į banką atsidaryti sąskaitą. Ir... Vandenynas! Tačiau tai ne taip paprasta. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad vis dar esu GMT+2 juostoje. Ir eiti miegoti kokią 18 valandą yra sunku. Ir atsibusti kokią 4 ar anksčiau. Tad atsikėliau tikrai vėlai ir gerokai susivėlinau. Nebespėjau į "Pertiečio kortelės" (aliuzija į Vilniečio kortelę) ofisą, teks tą padaryti vėliau. Tačiau iki vandenyno nuvažiavau. Sušlapau pėdas ir tada nutariau, kad noriu maudytis! Nes kas neina maudytis vasario mėnesį? Buvo tiesiog NUOSTABU! Abi dienas grįžau jau tamsoj (čia temsta apie 19.30) ir nebuvo labai jauku, nes gyvenu tokiam ramiam žaliam rajone (šiek tiek primena Žvėryną Vilniuje, kur, beje, ir gyvenu, kai esu Lietuvoje), kur nėra žmonių ir neapšviestos gatvės. Bet viskas gerai. Tiesiog per gatves bėgioja dideli vabalai ir kartais šnara krūmai. O kas čia tokio? Ak, taip, parke dar buvo ženklas, perspėjantis apie gyvates. Turite su tuo problemų? Aš tai ne - viskas normaliai.
Antradienį jau reikėjo keliauti į koledžą. Šiek tiek nervinausi, nes žinojau, kad classmates (klasiokai? grupiokai? net nežinau) turės praktinę užduotį. Tad kada ir kur man eiti? Tačiau visi ten pasirodė norintys padėti ir draugiški. Tad viskas buvo gerai. Paskaitos (pamokos? užsiėmimai?) kaip kurios. Yra gerų, bet yra ir tokių... Meh. Viskas kitaip negu Lietuvoj, tačiau čia ne universitetas, o ir mūsų, besimokančių Travel and Tourism, yra vos 6 (tiesa, dviejų dar nemačiau, nes jų nebuvo).
Žinoma, koledžo dienos ne tokios nuotykingos, nes po jo einu iš karto namo. O kai bus darbas, bus dar mažiau ką pasakoti... Vis dėlto tikiuosi, kad kai ateis laikas, galėsiu apsvarstyti, kur noriu švęsti gimtadienį: ar prie Indijos vandenyno, ar prie Ramiojo...
[Parašyta 2019 m. vasario 20 d.]
Kas atsitiko, kad ta, kuri naktimis mėgdavo su kuo nors papliurpti, staiga pavakary eina miegoti? Atsakymas paprastas - kablelis išskrido pas kengūras, kur yra 6 valandomis daugiau nei Lietuvoje. Kitaip sakant, esu Australijoje.
Ko gero, pirmiausia kyla klausimas, kodėl ir ką aš čia veikiu. Kodėl? O kodėl ne? Iš tikrųjų nežinau, ką noriu daryti su gyvenimu, tad blaškausi po pasaulį ir ieškau savęs. O ką veikiu? Kol kas tik mokausi koledže (tai nėra nei magistras, nei bakalauras, gausim koledžo baigimo sertifikatą), studijų programa vadinasi Travel and Tourism. Pamažu pradedu darbo paieškas, nes už studijas reikia mokėti, be to, Australija, sakykim taip, nėra iš pigiųjų šalių.
Ko gero, vertas dėmesio yra jau skrydis. Jis buvo su dviem persėdimais (Vilnius - Kopenhaga - Doha (čia Kataro sostinė) - Pertas). Jis truko 25 valandas, iš kurių maždaug 6 oro uostuose ir 19 - ore. Pirmasis lėktuvas buvo juokingai mažas, vos 25 eilės (maždaug) ir tik po 4 žmones eilėje (jeigu kas nėra skridęs: visokie Wizzair ir Ryanair turi bent po ~30 eilių ir po 6 žmones eilėje). Bet ir skrydis trumpas. Tiesa, valgyt davė, bet nebuvau alkana. O štai jau Qatar Airways lėktuviukai buvo neblogi. Kopenhaga-Doha po 9 žmones eilėje, kiek eilių - nežinau. Doha - Pertas: po 10 žmonių eilėje, 83 eilės (gerai žinau, nes sėdėjau paskutinėje). Maisto duoda tiek, kad gali apsiėsti. Pvz., skrydyje į Dohą norėjau makaronų su kažkuo, bet nebeturėjo, tad sutikau su vištiena (taip, lėktuve duoda karšto maisto). Man bevalgant vištieną (ak, taip, prieš tai buvo atnešė pusryčius, o čia buvo pietūs), ateina stiuardesė, sako: pasirodo, dar turėjome makaronų, gal norite? Vos įtikinau, kad ne, nes jau vištienos per daug buvo! Vis dėlto skrydis buvo gana sunkus, nors palyginus nebaisiai ilgas (~6 val). Bet beveik nemiegojau, tik pažiūrėjau vieną The Little Women seriją. Paskutinis skrydis truko ~11 valandų, tačiau 8 iš jų pramiegojau (su pabudimais, žinoma), tad nebuvo sunku. Tačiau čia jau prasideda laiko pokyčiai. Danijoje, kaip žinia, valanda mažiau negu Lietuvoje. Vadinasi, dar pasistūmiau atgal. Katare yra viena valanda daugiau negu Lietuvoje. Na, viskas gerai, aš skrydžių metu nelabai gaudausi, kiek laiko praėjo. Tačiau! Iš Kataro išskridome šiek tiek po 2 nakties. Skrydis 11 valandų. 2+11=13, ar ne? Jeigu taip manote, nemokate matematikos. 2+11=19, pasirodo (ir tai sako ta, kuri gavo 100 iš matematikos VBE). Kitaip tariant, išskridau paryčiais, nuskridau vakare. Na, tarkim.
Australai nemėgsta žmonių. Kaip kitaip paaiškinti tokią patikrą oro uoste? Manęs klausė, ką mokysiuos, ką vežuosi ir panašiai. O lagaminą dar ir šuo apuostė. Miela, ar ne?
Prasideda namų paieškos. Ar kas nors žino, kaip šneka australai? Laimei, jie šneka suprantamai. Ir yra pasirengę padėti. Autobuso vairuotojas pasakė, kur yra stotelė, kur man reikėjo išlipti. Nemėgstu Google Maps, bet kartais praverčia, tad radau namus. Butiokas buvo pranešęs, kad raktas bus baltoje dėžėje, nes nieko nebus namie. O kad tos durelės sunkiai atsidaro, tai nutylėjo... Nejuokauju - gal penkias minutes vargau su tomis durelėmis. Šiaip ne taip pavyko įeiti. Kambarys tikrai neblogas, butas (tiksliau, visas namas) tikrai geri, turim verandą, sodą.
Pirmoji diena Perte. Sekmadienis. Į koledžą nereikia, tad galima apsižvalgyti. Tik, žinoma, reikia į parduotuvę. Mergina, kurios skelbimą radau, nurodė, kad už 5 min kelio yra prekybos centras (na, žinot, a la Akropolis). Deja, ji nesiteikė pranešti, kad tos 5 min yra tuo atveju, jeigu važiuoji automobiliu. Aš, kaip beteisė, tokio daikto neturiu, tad teko eiti pėsčiom. Laimė, parduotuvė yra ir arčiau. Nors viską tempti nebuvo lengva.
Apie ką pirmiausia pagalvojate, išgirdę žodį "Australija"? Tikriausiai ne vienas atsakytų, kad apie kengūras. Ką gi, gerai. Žinojau, kad Perte yra vieta, kur laisvai ganosi kengūrų. Tad ten pirmiausia (na, antriausia, nes prieš tai ėjau į parduotuvę) ir nuėjau. Tai yra sala upėje, saloje yra parkas. Tai yra gana toli, bet kas žino, kaip veikia viešasis transportas? Na, kažkas žino, bet ne aš. Tad keliavau pėsčiomis. Ant parko vartų parašyta: "išėję uždarykite vartus." Ko gero, net ir australai ne itin viliojasi po didmiestį lakstančiomis kengūromis. Ką gi, keliauju aš tuo parko takeliu. Kokius keturis kartus pagalvojau, kad nieko nepamatysiu. Vis dėlto pavyko! Mačiau keturias kengūras (poromis po dvi), ar yra daugiau - nežinau. Galima paglostyti ir apkabinti. Paglosčiau. Tačiau apkabinti vis tik nesiryžau. Paprašiau pro šalį einančių žmonių, kad nufotografuotų, deja, kengūros ne itin to norėjo. Matyt, aš per daug nefotogeniška. Tarp kitko, gerokai nustebino kengūros kailis. Net nežinau, kaip paaiškinti, bet jis toks... Tarsi audinys. Na, ne kaip šuns. Atrodo, kad iš tokio tikrai galima pasidaryti drabužį.
Pirmadienį į koledžą dar nereikėjo (pala, juk vėluoju dvi savaites, ar ne? Na, taip, bet tiesiog toks tvarkaraštis). Tad galima nueiti į banką atsidaryti sąskaitą. Ir... Vandenynas! Tačiau tai ne taip paprasta. Kodėl? Pirmiausia todėl, kad vis dar esu GMT+2 juostoje. Ir eiti miegoti kokią 18 valandą yra sunku. Ir atsibusti kokią 4 ar anksčiau. Tad atsikėliau tikrai vėlai ir gerokai susivėlinau. Nebespėjau į "Pertiečio kortelės" (aliuzija į Vilniečio kortelę) ofisą, teks tą padaryti vėliau. Tačiau iki vandenyno nuvažiavau. Sušlapau pėdas ir tada nutariau, kad noriu maudytis! Nes kas neina maudytis vasario mėnesį? Buvo tiesiog NUOSTABU! Abi dienas grįžau jau tamsoj (čia temsta apie 19.30) ir nebuvo labai jauku, nes gyvenu tokiam ramiam žaliam rajone (šiek tiek primena Žvėryną Vilniuje, kur, beje, ir gyvenu, kai esu Lietuvoje), kur nėra žmonių ir neapšviestos gatvės. Bet viskas gerai. Tiesiog per gatves bėgioja dideli vabalai ir kartais šnara krūmai. O kas čia tokio? Ak, taip, parke dar buvo ženklas, perspėjantis apie gyvates. Turite su tuo problemų? Aš tai ne - viskas normaliai.
Antradienį jau reikėjo keliauti į koledžą. Šiek tiek nervinausi, nes žinojau, kad classmates (klasiokai? grupiokai? net nežinau) turės praktinę užduotį. Tad kada ir kur man eiti? Tačiau visi ten pasirodė norintys padėti ir draugiški. Tad viskas buvo gerai. Paskaitos (pamokos? užsiėmimai?) kaip kurios. Yra gerų, bet yra ir tokių... Meh. Viskas kitaip negu Lietuvoj, tačiau čia ne universitetas, o ir mūsų, besimokančių Travel and Tourism, yra vos 6 (tiesa, dviejų dar nemačiau, nes jų nebuvo).
Žinoma, koledžo dienos ne tokios nuotykingos, nes po jo einu iš karto namo. O kai bus darbas, bus dar mažiau ką pasakoti... Vis dėlto tikiuosi, kad kai ateis laikas, galėsiu apsvarstyti, kur noriu švęsti gimtadienį: ar prie Indijos vandenyno, ar prie Ramiojo...
[Parašyta 2019 m. vasario 20 d.]
Komentarai
Rašyti komentarą