Emigranto gyvenimas arba ką, po velnių, valgo olandai? (2 dalis)



Jeigu pirma dalis pasirodė įdomi, galite bandyti skaityti. Jeigu pirma dalis nepatiko, patariu nutraukti skaitymą čia. Kodėl? Dėl vienos labai paprastos priežasties: šiuo momentu mano gyvenimas yra labai nuobodus ir tikrai nežinau, kaip įdomiai jį perteikti. Tačiau vis dar lieka neaiškus pavadinimas, tad reikia šios antros dalies.
Mūsų buto draugai padrąsino, kad viskas darbe bus gerai, visai smagu, nepervargsti ir taip toliau. Skamba tikrai neblogai. Ne kaip emigrantiškas darbas, kur galima daugybę baisių dalykų išgirsti. Puiku.

Darbas prasideda nuo 9 ryto. Atrodo visai padoriai. Bet pala pala. Mums važiuoti valandą, ar ne? Ir mes belekiek tampėmės su lagaminais, ar ne? Skamba labai viliojančiai.

Na, bet išgyvenome. Žinoma, pirmos dienos buvo kiek sunkios. Parvažiuoji iš darbo toks, kad nieko nebegali daryti. Atrodo, ne taip ir pavargai, bet grįžęs namo supranti, kad vis dėlto pavargai.

Pirmąją dieną po darbo užsukom į parduotuvę. Juk negalėjom neribotai temptis maišuose maisto, tad reikia daugiau ką nors nusipirkti. Ir tada sužinome, kad olandai valgo… Neaišku, ką. Grikiai? Manai? Varškės sūris? Koldūnai ar virtinukai? Kas tai? Jau nekalbant apie juodą duoną ar sūrelius. Sviesto ar grietinės sunku rasti. Tačiau yra – vis šis tas. Labai mėgstu vištienos sparnelius. Lidl’e radau tik jų trečdalį. Klausiu pardavėjos, ar yra. Ji parodo kitoj vietoj. Apsidžiaugiu. Labai per anksti. Kitoje vietoje jų irgi tik trečdalis. Ką gi, sueis, paieškosiu kur nors kitur vėliau. (radau. Tačiau ir ten jų tik du trečdaliai! Be tos mažiausios dalies, kurioje yra smulkiausi kauliukai) Ir taip kiekvieną kartą. Ko nors nerandi. Jau net nebepamenu, tačiau kiekvieną kartą ko nors nerasdavau. Net toks simple (paprastas – angl.) dalykas kaip vermišeliai. Na, tie smulkūs makaroniukai. Pirmą dieną nusipirkau. O po to neberadau! Ieškojau gal keturiose parduotuvėse.
Kadangi dirbame nuo trečiadienio, savaitė trumpa. Puiku, savaitgalis! Oras puikus, saulė šviečia. Ir tada susiduriame su didžiausia problema – KĄ VEIKTI? Niekur nenueisi, nes nėra kur. Nebent važiuoti. Tačiau benzinas Olandijoje brangus (tiesa, kiek girdėjau, Lietuva vejasi Olandiją pamažu, ypač su dyzeliu), be to, mašinos savininkas man niekada pernelyg nepatiko. Žodžiu, oras puikus, bet tu esi įstrigęs lenkyne (taip praminėm savo kempingą, nes čia 90+ % gyventojų yra lenkai). REIKIA DVIRAČIŲ! X juos pažada. Kitą savaitę. Ta kita savaitė ateina ir praeina. Tad galiausiai susiveikiam pačios. Nes be dviračio čia neįmanoma. Buto draugas, kuris turėjo mašiną, jau išvažiavęs, tad gavom mašiną iš įmonės (pats X ją pristatė!). Buto draugė mus išleidžia stoty ir važiuojam į Utrechtą pirkti dviračių. Viskas būtų smagu. Tačiau. Galbūt reikia priminti, o gal ir ne. Mes gyvename vidury niekur. Olandija turi tikrai gerą traukinių sistemą. Viskas tikrai yra paprasta ir aišku. Tik ne tada, kai gyveni vidury niekur. Ką tai reiškia? Ogi tai, kad iki artimiausios traukinių stoties yra 18 km. Nedaug, ar ne? Tačiau Olandijoje traukiniai važiuoja visur. Tik ne čia, žinoma. Jau maždaug rugsėjo vidurys, antra pusė. Dienos nebėra labai ilgos. Valanda kelio dviračiais. Žinoma, sutemo. Teko važiuoti mišku. Tikrai buvo baisu. Ypač dėl to, kad mano priekinė lempa praktiškai neveikė, o vienu momentu per kelią perbėgo stirna ar kažkas panašaus. Jeigu manot, kad nebaisu, tikrai nesat to patyrę.
Ką gi, dviračiai yra, jau galima gyventi. Bent jau savaitgalį galima kur nors nuvažiuoti. Bent iki parduotuvės. Ir ten bandyti ieškoti ko nors valgomo.
Ir tada viskas tiesiog nusistovėjo. Darbo dienom darbas – namai. Kas man yra labai keista, nes Lietuvoj bent porą kartų per savaitę po darbo neidavau iš karto namo... Savaitgaliais galima kur nors važiuoti. Kelis kartus važiavau iki traukinio dviračiu, o tada kur nors. Tačiau tai yra brangu, o vis dėlto norime užsidirbti. Tad kartais tenka sėdėti namie. O tai nuobodu. Galima sekmadieniais dirbti. Bet irgi ne visada norisi. Taigi šiek tiek kebloka, tačiau gyventi įmanoma.
Trumpai tariant, gyvenimas yra gana nuobodus ir gerokai palaiko mintis, kad tai yra su tikslu ir neilgam. O dėl maisto... Ką gi, šitoj šaly apie 18 milijonų žmonių kažkaip išgyvena. Išgyvensime ir mes. Bet noriu močiutės daryto maisto...

[Parašyta 2018 m. lapkričio 19 d.]

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Emigranto gyvenimas arba ką, po velnių, valgo olandai? (1 dalis)

Vasara vasario mėnesį arba nuotykiai kengūros sterblėje

GMT+10 arba kas, velniai griebtų, yra NSW?