Pirmasis "domestic" skrydis arba namai toli nuo namų
Atostogos koledže. Turint omenyje, kad Australijoje atsidūriau ne tam, kad studijuočiau, puiki proga kur nors nuvažiuoti! Mama siūlė važiuoti į kokį regioninį parką, kurių čia, WA, pilna. WA – Western Australia, Australijos valstija, kurioje yra Pertas. Tačiau tam reikia mašinos ir teisių. Aš šito gėrio neturiu ir neturiu su kuo važiuoti. Tad geriau nuskristi į kokį Sidnėjų. Žinoma, bilietai brangūs kaip velnias. Tačiau į Melburną nuskristi galiu.
Nėra tekę turėti domestic (vietinis – anglų k.) skrydžio. Būkime atsargūs: pasiimu tiek pasą, tiek vizą. Aišku, nereikia nei to, nei to. Pamaniau, kad net ir boarding paso nereikės. Tačiau šito vis tiek prireikia. Skrydis naktį (1.50 a.m. vietos laiku). Nori užeiti į tualetą prieš skrydį? Svajok toliau – tame terminale tai yra paskutinis skrydis ir tualetas jau užtvertas. Nuostabu. Nepaisant to, kad neskrendu į užsienį, skrydis trunka virš 3 val. Atskrendu apie 7 ryto (taip taip – mano matematika kaip visada nuostabi. Tačiau Melburne yra dviem valandomis daugiau nei Perte). Ir tada susiduriu su tuo, su kuo sausį susidūriau Prancūzijoje: kartais nuvažiuoti į miestą iš oro uosto yra tikrai brangus malonumas. Nusipirkau bilietus iš karto į abi puses, paklojau beveik 40 AUD (eurais? Gal 27 kokie – tingiu skaičiuoti). Perte to nėra, nes ten kaip ir Vilniuj: į oro uostą labai paprastai galima patekti viešuoju transportu.
Vos atvažiavus į Melburną pamačiau, kad ten yra „oranžiniai dviračiai“, tik mėlyni (vilniečiams, ko gero, aišku iš karto. Tai yra public dviračiai, kuriais galima naudotis mieste, tik reikia turėti narystę). Dar prieš atvykdama į Pertą žinojau, kad norėsiu dviračio, tad štai – puiki proga! Manau, kad jau esu pasiruošusi (čia eismas vyksta kaire puse – kaip UK, iš pradžių tikrai nebūčiau drįsus sėsti ant dviračio). Mano neeilinis talentas nemokėti naudotis išmaniosiomis technologijomis trukdo nusipirkti narystę, tačiau galų gale pavyksta. Ir tada prasideda didysis nuotykis: išgyvenk Melburne ant dviračio. Dviratininkai važiuoja gatvėmis – na gerai, aš ir Vilniuj stengiuosi tą daryti. TAČIAU. Melburne yra tramvajus. Kuris, kaip žinia, važiuoja viduriu gatvės. O dviračių takai kartais eina tiesiogine to žodžio prasme šalia tramvajaus linijos. Ir kartais tarp dviračio ir tramvajaus dar turi tilpti mašina. Nejuokauju – buvo tikrai baisu ir jau norėjau prakeikti save, kam sumokėjau už savaitę (taip pigiau nei trims dienoms atskirai). Tačiau išgyvenau. Ir tikrai buvo gera pasivažinėti. Ak, taip. Dar verta paminėti, kad dviračių takai kartais išnyksta, kartais pasidaro mažiau nei pusmetrio pločio ir panašiai. Gal australams tai ir normalu. Tačiau... Aš keturis mėnesius praleidau Nyderlanduose. Buvo... Sakykim taip, įdomi patirtis.
O dabar apie patį miestą. Kaip žinot (arba ne), Australija yra jauna šalis, nepriklausomybę atgavusi vos 1901. O kolonizuoti pradėta vėliau nei nepriklausomybę išsikovojo JAV – vėlyvame XVIII amžiuje. Man, kaip istorijos ir senienų mylėtojai, skamba taip, tarsi miestai turėtų būti tragiškai neįdomūs. Pernelyg modernūs. Ką gi. Pertas yra labai žalias ir šiek tiek primena Vilnių: tai nėra kaimas, tačiau nėra labai didelis, nėra tiek daug žmonių ir panašiai. O va Melburnas yra didmiestis. Su daugybe žmonių, kamščiais, triukšmu ir prakeiktu tramvajum. Ten yra ką pažiūrėti, nesakau, kad yra kitaip. Daugybė street art and live music (gatvės meno ir gyvos muzikos – anglų k.). Sakyčiau taip: Melburnas – a city of street art, live music and idiotic transport system. Buvau dviejose ekskursijose (hostelyje radau brošiūrą, kuri juos reklamavo). Buvo įdomu. Ir, tiesą sakant, gerai, kad ten ta brošiūra buvo – nežinau, ar būčiau turėjusi ką veikti ten tris dienas. Pirmojoje parodė mažu gatvelių ir street art jose, antroji buvo tokia bendra apie miestą.
Kalbant apie hostelį. Kai moki 34 AUD (21 eur? Something like that (kažkas tokio – anglų k.)), negali tikėtis kažko labai gero. Ne, šiaip viskas būtų gerai. Bet kaipgi aš be nuotykių. Nuėjau į hostelį ne vėlai: buvau pavargusi, be to, norėjau „nusimesti daiktus“ ir tada nueiti iki parduotuvės nusipirkti ko nors valgomo. Na, viskas gerai. Grįžau iš parduotuvės, sėdžiu lovoje, skaitau knygą. Ir tada ateina vyrukas iš recepcijos (lietuviškai? Na, registratūra turbūt, bet man tas žodis pernelyg primena polikliniką) ir pradeda kažką žymėti. O tada jau gero nelauk. Ir ko jūs norit? Paaiškėja, kad man davė lovą, kuri priklausė kažkokiam vaikinui (system error). Kai išgirsti vaikiną sakant „I came back and I found a girl in my bed“ (grįžau ir savo lovoje radau merginą – anglų k.), gali suprasti kaip nori. Tačiau mane tiesiog perkėlė į kitą kambarį, atsiprašė. Aš dirbau CSR (customer service representative) ir tikrai nebūsiu bjauri tam registratūros vaikinui – nesiskųsdama perėjau į tą kitą kambarį. Nors nebuvau itin patenkinta, nes buvau tikrai pavargus. Tačiau viskas gerai. Aš naujam kambary, lovą gavau pirmam aukšte (hosteliuose paprastai lovos dviaukštės. Paryžiuje miegojau antrajame – buvo tikrai tragedija). Šiek tiek pašnekėjau su mergina iš Kinijos. Reikia pastebėti, kad ji buvo šiek tiek politiškai nekorektiška (turint omeny, kad ji nepaklausė, iš kur aš) ir man gerokai nusibodo jos šnekėjimas, tiesą sakant.
Gal žinot, o gal ne, tačiau Melburne yra Formulės-1 trasa (Australian GP). Norisi pamatyti, ar ne? Kaip pasakė informacijoj: jeigu tikiesi ką nors pamatyti, gausi skaudžiai nusivilti. Aš pro ten pravažiavau, kai važiavau iki vandenyno (tikėjaus pamatyti pingvinus, bet nepavyko). Ir net nepastebėjau. Šiek tiek gaila, bet ką padarysi. Nei pingvinų, nei trasos...
Iš pingvinų tiesiai į lėktuvą ir tada namo.
Mano lėktuvas leidosi apie 1 nakties Perto laiku. Viešasis transportas nebevažiuoja. Parašiau tą dieną butiokui, paklausiau, ar someone (kas nors) galėtų mane pasiimti. Jis parašė, kad jam per vėlu. You can order Uber, it will cost you around $23 (gali užsisakyti Uber – kainuos apie 23 dolerius – anglų k.). Svarsčiau galimybę palaukti iki 5 ryto, kad galėčiau parvažiuoti autobusu – vis dėlto 23 doleriai nėra tiek mažai. Bet buvau pernelyg pavargus ir parvažiavau Uber (kaip man sekėsi jį išsikviesti – čia jau kita istorija...).
Trumpai tariant, atostogos Melburne – įdomi patirtis. Ir, nepaisant to, kad miestas manęs labai nesužavėjo, bus ką prisiminti. Bent jau sugebėjimą išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Nėra tekę turėti domestic (vietinis – anglų k.) skrydžio. Būkime atsargūs: pasiimu tiek pasą, tiek vizą. Aišku, nereikia nei to, nei to. Pamaniau, kad net ir boarding paso nereikės. Tačiau šito vis tiek prireikia. Skrydis naktį (1.50 a.m. vietos laiku). Nori užeiti į tualetą prieš skrydį? Svajok toliau – tame terminale tai yra paskutinis skrydis ir tualetas jau užtvertas. Nuostabu. Nepaisant to, kad neskrendu į užsienį, skrydis trunka virš 3 val. Atskrendu apie 7 ryto (taip taip – mano matematika kaip visada nuostabi. Tačiau Melburne yra dviem valandomis daugiau nei Perte). Ir tada susiduriu su tuo, su kuo sausį susidūriau Prancūzijoje: kartais nuvažiuoti į miestą iš oro uosto yra tikrai brangus malonumas. Nusipirkau bilietus iš karto į abi puses, paklojau beveik 40 AUD (eurais? Gal 27 kokie – tingiu skaičiuoti). Perte to nėra, nes ten kaip ir Vilniuj: į oro uostą labai paprastai galima patekti viešuoju transportu.
Vos atvažiavus į Melburną pamačiau, kad ten yra „oranžiniai dviračiai“, tik mėlyni (vilniečiams, ko gero, aišku iš karto. Tai yra public dviračiai, kuriais galima naudotis mieste, tik reikia turėti narystę). Dar prieš atvykdama į Pertą žinojau, kad norėsiu dviračio, tad štai – puiki proga! Manau, kad jau esu pasiruošusi (čia eismas vyksta kaire puse – kaip UK, iš pradžių tikrai nebūčiau drįsus sėsti ant dviračio). Mano neeilinis talentas nemokėti naudotis išmaniosiomis technologijomis trukdo nusipirkti narystę, tačiau galų gale pavyksta. Ir tada prasideda didysis nuotykis: išgyvenk Melburne ant dviračio. Dviratininkai važiuoja gatvėmis – na gerai, aš ir Vilniuj stengiuosi tą daryti. TAČIAU. Melburne yra tramvajus. Kuris, kaip žinia, važiuoja viduriu gatvės. O dviračių takai kartais eina tiesiogine to žodžio prasme šalia tramvajaus linijos. Ir kartais tarp dviračio ir tramvajaus dar turi tilpti mašina. Nejuokauju – buvo tikrai baisu ir jau norėjau prakeikti save, kam sumokėjau už savaitę (taip pigiau nei trims dienoms atskirai). Tačiau išgyvenau. Ir tikrai buvo gera pasivažinėti. Ak, taip. Dar verta paminėti, kad dviračių takai kartais išnyksta, kartais pasidaro mažiau nei pusmetrio pločio ir panašiai. Gal australams tai ir normalu. Tačiau... Aš keturis mėnesius praleidau Nyderlanduose. Buvo... Sakykim taip, įdomi patirtis.
O dabar apie patį miestą. Kaip žinot (arba ne), Australija yra jauna šalis, nepriklausomybę atgavusi vos 1901. O kolonizuoti pradėta vėliau nei nepriklausomybę išsikovojo JAV – vėlyvame XVIII amžiuje. Man, kaip istorijos ir senienų mylėtojai, skamba taip, tarsi miestai turėtų būti tragiškai neįdomūs. Pernelyg modernūs. Ką gi. Pertas yra labai žalias ir šiek tiek primena Vilnių: tai nėra kaimas, tačiau nėra labai didelis, nėra tiek daug žmonių ir panašiai. O va Melburnas yra didmiestis. Su daugybe žmonių, kamščiais, triukšmu ir prakeiktu tramvajum. Ten yra ką pažiūrėti, nesakau, kad yra kitaip. Daugybė street art and live music (gatvės meno ir gyvos muzikos – anglų k.). Sakyčiau taip: Melburnas – a city of street art, live music and idiotic transport system. Buvau dviejose ekskursijose (hostelyje radau brošiūrą, kuri juos reklamavo). Buvo įdomu. Ir, tiesą sakant, gerai, kad ten ta brošiūra buvo – nežinau, ar būčiau turėjusi ką veikti ten tris dienas. Pirmojoje parodė mažu gatvelių ir street art jose, antroji buvo tokia bendra apie miestą.
Kalbant apie hostelį. Kai moki 34 AUD (21 eur? Something like that (kažkas tokio – anglų k.)), negali tikėtis kažko labai gero. Ne, šiaip viskas būtų gerai. Bet kaipgi aš be nuotykių. Nuėjau į hostelį ne vėlai: buvau pavargusi, be to, norėjau „nusimesti daiktus“ ir tada nueiti iki parduotuvės nusipirkti ko nors valgomo. Na, viskas gerai. Grįžau iš parduotuvės, sėdžiu lovoje, skaitau knygą. Ir tada ateina vyrukas iš recepcijos (lietuviškai? Na, registratūra turbūt, bet man tas žodis pernelyg primena polikliniką) ir pradeda kažką žymėti. O tada jau gero nelauk. Ir ko jūs norit? Paaiškėja, kad man davė lovą, kuri priklausė kažkokiam vaikinui (system error). Kai išgirsti vaikiną sakant „I came back and I found a girl in my bed“ (grįžau ir savo lovoje radau merginą – anglų k.), gali suprasti kaip nori. Tačiau mane tiesiog perkėlė į kitą kambarį, atsiprašė. Aš dirbau CSR (customer service representative) ir tikrai nebūsiu bjauri tam registratūros vaikinui – nesiskųsdama perėjau į tą kitą kambarį. Nors nebuvau itin patenkinta, nes buvau tikrai pavargus. Tačiau viskas gerai. Aš naujam kambary, lovą gavau pirmam aukšte (hosteliuose paprastai lovos dviaukštės. Paryžiuje miegojau antrajame – buvo tikrai tragedija). Šiek tiek pašnekėjau su mergina iš Kinijos. Reikia pastebėti, kad ji buvo šiek tiek politiškai nekorektiška (turint omeny, kad ji nepaklausė, iš kur aš) ir man gerokai nusibodo jos šnekėjimas, tiesą sakant.
Gal žinot, o gal ne, tačiau Melburne yra Formulės-1 trasa (Australian GP). Norisi pamatyti, ar ne? Kaip pasakė informacijoj: jeigu tikiesi ką nors pamatyti, gausi skaudžiai nusivilti. Aš pro ten pravažiavau, kai važiavau iki vandenyno (tikėjaus pamatyti pingvinus, bet nepavyko). Ir net nepastebėjau. Šiek tiek gaila, bet ką padarysi. Nei pingvinų, nei trasos...
Iš pingvinų tiesiai į lėktuvą ir tada namo.
Mano lėktuvas leidosi apie 1 nakties Perto laiku. Viešasis transportas nebevažiuoja. Parašiau tą dieną butiokui, paklausiau, ar someone (kas nors) galėtų mane pasiimti. Jis parašė, kad jam per vėlu. You can order Uber, it will cost you around $23 (gali užsisakyti Uber – kainuos apie 23 dolerius – anglų k.). Svarsčiau galimybę palaukti iki 5 ryto, kad galėčiau parvažiuoti autobusu – vis dėlto 23 doleriai nėra tiek mažai. Bet buvau pernelyg pavargus ir parvažiavau Uber (kaip man sekėsi jį išsikviesti – čia jau kita istorija...).
Trumpai tariant, atostogos Melburne – įdomi patirtis. Ir, nepaisant to, kad miestas manęs labai nesužavėjo, bus ką prisiminti. Bent jau sugebėjimą išgyventi ekstremaliomis sąlygomis.
Komentarai
Rašyti komentarą