Emigranto gyvenimas arba ką, po velnių, valgo olandai? (1 dalis)

Ne, aš nerūkiau žolės. Tačiau taip, teko praeiti Raudonųjų žibintų kvartalu (tiesa, tas buvo tada, kai Olandijoj buvau kaip turistė). Ir mačiau vaivorykštinių vėliavų. Ir taip, nusipirkau dviratį – ryškiai rausvą ir, žinoma, naudotą.
Ko gero, tai yra klausimai, kurie pirmiausia kyla, kai pagalvoji apie Olandiją. Tačiau kaip čia viskas veikia iš tiesų?
Tiesą sakant, net nežinau, nuo ko pradėti. Ko gero, geriausia pradėti nuo pradžių. Įsidarbinti turėjome per olandišką agentūrą, kurioje yra dirbančių lietuvių. Skamba šauniai, ar ne? Deja, norėjosi kažkokios konkretesnės informacijos...
Pirmiausia atvykome pas mano draugus Belgijoje. Šiek tiek pakeliauti prieš darbą, o ir draugė, su kuria keliavau, nebuvus Belgijoj. Viskas būtų puiku, jeigu ne ta įtampa: kaipgi viskas bus? Ar dirbsime, kur turėjome dirbti? Lietuvė, su kuria bendravome, sunkiai gauna informaciją ir atrašo. Galiausiai ji praneša: „perduosiu jūsų kontaktus kitam filialui, su jumis susisieks. Turi, ką pasiūlyti.“ Na, gerai. Paskambino, susitarėme. „Dirbti pradėsite nuo trečiadienio. Turbūt.“ Argi nežavinga? Tik „turbūt“ mums ir tetrūksta! Ir tada jis pažada, kad paskambins pirmadienį su daugiau informacijos. Ir nepaskambina. Labai ačiū... Paskambiname pačios, mums praneša, kad X (nenoriu viešinti vardo, tad tebūnie taip) nėra ofise, bus nuo trečios valandos. Na, gerai, paskambiname tada. Susitariame dėl susitikimo kitą dieną. Jis mums iki penkių paskambins, pabandys rasti, kur pernakvoti, nes tai jau yra Olandijoje ir toli nuo mano draugų. Ir spėkite, kas nutinka? Jis nepaskambina! Skubiai ieškome nakvynės per Couchsurfing. Laimei, randame.
Ateina antradienis, kada keliaujame susitikti su X. Žinoma, Google Maps parodo pievas ir įlipame ne į tą autobusą. Laimei, vairuotojas pasitaikė malonus ir, išgirdęs, kur mums reikia, pasakė, kad jis ten nevažiuoja. Ką gi, einame į kitą. Pavėluojame kelias minutes, bet niekas neatkreipia dėmesio. Beje, ar įsivaizduojate save, einančius į darbo pokalbį su dideliu lagaminu ir kuprine? Kaip tik taip ir buvo.
X, žinoma, pasakė „sorry for not calling you“ (atsiprašau, kad nepaskambinau – angl.) (jis olandas), bet vakar man tavo „sorry“ nebūtų padėjęs... Žinoma, pasakėme, kad viskas gerai.
Laimei, nuo trečiadienio galime pradėti dirbti. Tik diena ar dviem vėliau nei planuota – nieko baisaus. Darbas neturėtų būti sunkus: internetinės kanceliarinių prekių parduotuvės sandėlyje. (Šitą žinojome dar iš anos lietuvės. Kai pirmą kartą telefonu kalbėjau su X, jis paklausė, ar žinau, koks darbas. Pasakiau, kad taip, ir jis paklausė, koks. Ir tada sutrikau: o kaip angliškai kanceliarinės prekės? Office supplies – gal kada pravers.) X tikisi, kad lietuvis, su kuriuo gyvensime, sutiks mus vežti į darbą (dar arčiau apgyvendinti negalėjo – vos 43 km iki darbo...). Jeigu ne, neaišku, kas bus. Gal duos mašiną. Laimei, tas lietuvis sutiko. X pasakė: aš ir pats norėčiau tokio darbo. Bet kad jau turiu darbą. Ir draugė man vėliau atsakė: „kur jau ten. Toks gražuoliukas, dar nagą nusilauš.“
Viskas puiku, X rytoj atveš sutartis, galime keliauti į įmonės duodamą būstą. Yra maždaug 12.30. Registratūra dirba tik nuo 17 val. Bet X paskambins ir praneš, kad mes atvažiuojame, kad jie būtų ir duotų raktus. O kad ten dirba vieni lenkai, kurių dauguma nė bum bum angliškai, pasakyti nereikia. Bet tai dar nieko. Apie 40 kilometrų. Nedaug, ar ne? Tikrai atvažiuosime anksčiau negu 17 val. Taigi tikrai reikia, kad kas nors ten būtų, kad mums nereikėtų laukti su lagaminais. Ir ko jūs norite? Ten atsiradome maždaug 18.30. How the hell did it take so long? (kodėl, po velnių, tai taip ilgai užtruko – angl.) Ogi todėl, kad gyvename... Niekur.
Pradžia nebloga: autobusu dvidešimt minučių iki Utrechto stoties. Tada tiesioginis traukinys iki kažkokio Nijkerk (tariasi Neikerk). Dar 13 km iki mūsų miestelio, pavadinimu Zeewolde. Arti, ar ne? Bet pakloji už autobuso bilietą 6,70 eur. Ir jau žinai, kad artimiausia stotelė bus ne mažiau kaip 5 km iki tavo namų. Na gerai, atvažiuokime iki tos Zeewolde, tada žiūrėsim. Juk turi būti būdas kažkaip ten nusigauti! Atvažiuojame. Prie pat stotelės yra parduotuvė. Pirmiausia patikriname variantus nuvažiuoti iki namų. UBER. Čia pernelyg užkampis, kad kas nors vežtų. Taksi. „Jūs mums per toli tokiam mažam atstumui. Skambinkit ten.“ „Ten“ pasako: „galiu nuvežti. Bet lauksit manęs valandą ir kainuos 20–22 eur.“ Ne, ačiū. Tada eisime.
Rytoj į darbą. Tikėtina, kad prie namų parduotuvės nebus. Kodėl gi prie lagaminų ir kuprinių neprijungus parduotuvinių maisto maišų? Nėra ką daryti – ir vakarienės reikia, ir pusryčių, ir pietų į darbą.
Ką gi. Apsiprekinome. Eime. Žinoma, su mano priešu Google Maps. Viskas būtų neblogai: alėja visai graži, oras neblogas, šviesu. Bet tie lagaminai... Tačiau einame. Neturime, ką daryti. 17 valanda atėjo ir praėjo. Net nebegaliu pasakyti, kur mes tuo metu buvome. Galbūt parduotuvėje.
Galiausiai ateiname. Gauname raktus (kaip sužinome vėliau, šitoj vietoj pasisekė: tuo metu registratūroj buvo vienintelis angliškai kalbantis darbuotojas). Jis paveža iki vietos. Nes gyvensime tokiame tarsi kempinge su namukais, o mūsų namukas toli, gal dar 10 minučių ėjimo. Ačiū jam už tai. Išleidžia, einame. Žinoma, antras aukštas, kaipgi kitaip! Užsitempiame lagaminus. Ir – nepatikėsite – raktai netinka! Davė du – man ir draugei. Nė vienas nerakina durų! Tačiau, žinoma, kiti du lietuviai, mūsų kolegos ir flatmates (buto draugai – angl.) jau seniausiai grįžę iš darbo ir išgirdo mus brazdant. Įleido. Vairuotojas pasakė, kad ir jis buvo tą raktą gavęs, bet jam davė kitą. O dabar mums vėl įkišo. Neįtikėtini tie lenkai, ar ne? Vėliau išsiaiškinome, kad tie raktai rakina duris, esančias bute. Už jų – vamzdynas. Dank je wel (ačiū – olandų k.)...
Ką gi, rytoj į darbą. Fijne avond en slaap lekker! (gero vakaro ir saldžių sapnų – olandų k.)

Laukite tęsinio.


[parašyta 2018 m. spalio 27 d.]

Komentarai

Populiarūs šio tinklaraščio įrašai

Vasara vasario mėnesį arba nuotykiai kengūros sterblėje

GMT+10 arba kas, velniai griebtų, yra NSW?