Kalnuotoji Prancūzija arba kam reikalinga anglų kalba?
Išvažiuoji žmogus į Olandiją užsidirbti. Nes nori į Australiją (taip ir būna, kai nežinai, ką daryti su gyvenimu ir sėdi su bakalauro diplomu, kurio ir matyti nenori). Tad kodėl gi vos po ~10 dienų namie grįžus iš Olandijos, neišlėkti į Prancūziją ir neišleisti krūvos pinigų?
Taigi, kodėl aš ten važiavau? Į tokį klausimą dažniausiai atsakyčiau: o kodėl ne? Tačiau šį kartą priežastis yra. Važiavau pas draugę. Susipažinome, kai ji buvo atvažiavusi į Vilniaus Universitetą su Erasmus programa. Ir įkalbinėjo atvažiuoti į jos miestą. (You must come - privalai atvažiuoti (anglų k.)) Na, privalau tai privalau.
Šiek tiek skaičių. 6 dienos. 5 miestai. 3 skrydžiai, 4 oro uostai. 12 valandų Prancūzijos tarpmiestiniuose autobusuose, dar ~ 4 - autobusuose iš oro uostų ir į juos. 70 eurų už lėktuvo bilietus. Skamba neblogai, ar ne? Pigūs skrydžiai! Kas reiškia, kad oro uostas yra kažkur toli toli ir tokioj keistoj šaly kaip Prancūzija už autobuso bilietą iki miesto sumokėsi gana nemažai (norintiems tikslumo - Paryžiuje 17 eurų, Grenoblyje - 14, jeigu gerai pamenu).
Išskridau ketvirtadienį, dienos metu. Maždaug antradienį paprašiau draugės, kad ji man primintų skrydį. Buvau dar nelabai supratusi, kad grįžau iš Olandijos, o čia vėl kažkur važiuoti?! Kažkoks nesusipratimas. Skrydžio nepamiršau, nuskridau, viskas puiku.
Paryžiuje turėjau naują ir gana įdomią patirtį. Vienoje Facebook grupėje susipažinau su vienu prancūzu. Nepažinojau jo asmeniškai, bet kadangi buvau jo mieste, nutariau pasiūlyti susitikti. Jis sutiko. Tą faktą žinojau, tačiau nežinojau, kiek tai paveiks bendravimą. O faktas yra tas, kad jis yra beveik aklas. Manau, tiktų žodis silpnaregis, bet tikrai nežinau, kas tai yra. Žinoma, labai klausinėti nebuvo jauku, tad kiek žinojau iš anksčiau, tiek ir liko. Tačiau nebuvau vaikščiojusi po miestą su nematančiu žmogumi. Ir nežinojau, kaip elgtis. Tai yra, ar reikia sakyti, kur sukti ir panašiai? Buvo gana nejauku. Vis dėlto kažkaip pavyko. Jis mane palydėjo iki metro, iš kur turėjau važiuoti į hostelį (kaip tą padaryti vėlgi pasakė jis). Stotyje matau, kad ten važiuoja 9 metro. Gerai, einame kitur, nes man reikia 1. Einame tolyn, kol jis, visai pasimetęs, paklausia kažkokių panelų (negaliu pasakyti, ar jis jas kažkiek pamatė, ar išgirdo, kad eina pro šalį), kur yra pirmas metro. Žinoma, ten, kur mačiau 9, ten ir reikėjo eiti! Jis man pasakė, kad ten, ko gero parašyta: jeigu eisite tolyn, prieisite 9 metro. Tik, aišku, viskas tik prancūziškai (jis pats, beje, gerai kalba angliškai, o aš prancūziškai nė bum bum).
Galiausiai sėkmingai išvažiuoju ir netgi pakeliui į hostelį iš metro pamatau užrašą: Rue de Parrot (Parrot gatvė). Skubiai nufotografuoju ir nusiunčiu draugei. Deja, tai ne papūga, o tik vardas...
Hostelyje dviaukštė lova. Pirmame miega mergina, tad man reikia į antrą. Neteko to daryti, bet okay. Tik tiek, kad lova girgžda. Na, bet viskas gerai, išsimiegu, gaunu pusryčius ir išeinu pasivaikščioti. Iki autobuso į Lioną turiu šiek tiek laiko.
Autobusas yra pakankamai didelis daiktas, kad jį pastebėtum, ar ne? O jeigu tai yra vieta, iš kur važiuoja daug autobusų, tai iš viso paprasta? Kaip du kart du! Tik ne Paryžiuje. Flixbus autobusai (susidaro įspūdis, kad tai yra kažkas panašaus į pigius skrydžius, tik autobusai, o ne lėktuvai) Paryžiuje stoja ne kokioje nors stotyje, o... Nežinau net, kaip tai apibūdinti. Tokiame tarsi garaže. Į kurį norint patekti reikia įeiti į kalną. Gaila, nenufotkinau, bet ten iš tikrųjų yra kalnas, kuriame yra įėjimas. Aš, aišku, iš pradžių nepastebėjau ir užlipau laiptais į tą kalną. Laimei, buvau ten anksčiau, tad spėjau.
Kelionė truks 6 valandas (taip, pamiršau, kad Prancūzija vos didėlesnė už Lietuvą...). Ausinių neturiu, skaityti autobuse negaliu, ekrano (kaip LuxExpress) nėra. Bet buvo lengviau negu tikėjausi. Kokias tris valandas miegojau, paspoksojau pro langą. Pripratau prie Olandijos, kur kalnų visiškai nėra (Lietuvoje, lyginant su Olandija, gali pasijausti kaip Himalajuose). Tad tikrai buvo į ką pažiūrėti.
Galiausiai vakare atvažiavau į Lioną ir susitikau su drauge. Viskas atrodė šiek tiek nerealu. Parvažiavome į jos namus (po miniatiūrinės mašinytės Olandijoj jos mašina atrodė beveik kaip limuzinas, nors ir buvo dviejų durų). Ir ten susidūriau su tuo, kas Prancūzijoj normalu: jos tėvai visai nešneka angliškai. Na, gali pasakyti "hello" (tai jau daugiau ne kai kurie kolegos lenkai Olandijoje), bet šiaip komunikuoti su jais negaliu. Draugė pavertė šiek tiek, bet vis tiek tai sudėtinga.
Po vakarienės teko skubiai padaryti mokėjimą koledžui, tad gerokai vargau su prancūziška draugės laptopo klaviatūra, o tas dar ir Apple! I love apples but I hate Apple (myliu obuolius, bet nekenčiu Apple - anglų k.). Taip draugei ir pasakiau, laimei, neįsižeidė.
Kitą dieną išvažiavome į miestą (nes draugė gyvena apie 15 km nuo jo). Miestas tikrai gražus. Man patinka, kai mieste yra vieta, iš kur galima matyti panoramą, o Lione tokių vietų net dvi. O ir senamiestis gražus su keistais pralindimais per pastatų vidų. Taip pat nuėjome į dviejų upių santaką (lietuviškai tos upės vadinasi Rona ir Sona, bet, prašau, neklauskite, kaip jos rašomos ar tariamos prancūziškai), pasijutau, kaip Kaune. Prie santakos stovi belekiek kainavęs muziejus, kuris mano draugei yra šlykštus. Na, įdomus pastatas, negali sakyti. Prie santakos mus šiek tiek sulijo, bet tai, palyginus su liūtimi Eindhovene, pražudžiusia mano laptopą, nieko. Išdžiūsim.
Vakare važiavome į Clermont-Ferrand (nežinau, kaip jis lietuviškai), kur draugė studijuoja. Žemėlapyje tai atrodo visiškai arti. Žinoma. Tik dvi valandos! Tos kelionės metu planavome pasidaryti grupinį skambutį su kitomis draugėmis, su kuriomis susipažinome Vilniuje (taip pat atvykusiomis į VU studijuoti), tačiau neišdegė. Visų pirma, kaip sakiau, neturėjau ausinių. Be to, kažkodėl negalėjau prisijungti prie WiFi. Be to, abi norėjome miego...
Ak, taip, vos nepamiršau paminėti. Autobusas, kurio mums reikėjo, vėlavo dvidešimt minučių. Pasak draugės, jie visada atvažiuoja laiku. Smagu, kai tik aš ten, va tau ir vėluoja... Man nebuvo prasmės ko nors klausti, nes prancūzai apie anglų kalbą nelabai girdėję. Tad draugė bandė ką nors išsiaiškinti, kol galiausiai autobusas teikėsi pasirodyti. Dvi valandos praėjo greitai. Laimė, draugė gyvena arti stoties, tad greit galėjome eiti miegoti. Tik tiek, kad jos tame bute šalta. Bet nesušalome, viskas gerai.
Kita diena buvo pirmadienis. Ji po pietų turėjo paskaitą, tad iš ryto pasivaikščiojome kartu. Ir čia nuėjome į vietą, iš kur matėsi miesto panorama. Juoda katedra tikrai įspūdinga (iš ugnikalnių akmenų, a la lavos statyta, dėl to juoda), tačiau pats miestas toks... Na, ne pats įsimintiniausias. Pasivaikščiojom gatvėmis. Taip, varnelę galiu užsidėti, tačiau nelabai būtų ten ko grįžti (į Lioną teks: vasarą apžiūrėti parko gėlių ir užlipti į kažkokius labai aukštus laiptus - šitas jau inside joke'as).
Draugei išėjus į paskaitą (siūlė eiti kartu, bet...) išėjau į parką, kur ji net nėra buvusi. Ten tikrai "faina". Matosi miesto panorama, kyšo katedra ir dar vienas juodas pastatas, o ir pats parkas smagus. Po to grįžau į miestą. Draugė parėjo namo, jie kepė blynus, vėliau kartu juos valgėme ir visi žaidėme stalo žaidimą. O prieš tai aš dar pasivaikščiojau (tik buvo šiek tiek nejauku, nes nebuvo žmonių, nors nebuvo vėlu). Taip pat pažiūrėjau, ar prancūzai turi įdomių Fantų (Belgijoj, Olandijoj galima rasti braškinę, vyšninę, obuolinę... Bet Prancūzijoj nerasta). Galiausiai labai sušalau ir grįžau pas draugę. Smagiai pasisėdėjom, su gera muzika.
Kitą rytą turėjau išvažiuoti į Grenoblį (4 valandos kelio, bilieto kaina 0,99 eur!). Draugė palydėjo iki stoties ir atsisveikinome. Nežinau, kur ir kada, bet susitiksime.
Kas juokingiausia, į Grenoblį važiavau per Lioną. Tad gavau progą dar kartą atsisveikinti su šiuo tikrai patikusiu miestu. O Grenoblyje turėjau apie porą valandų. Grenoblis - nebaisiai mažas miestas. Autobusų stotis. Informacijos centras. Ir ko jūs norite - darbuotojas nešneka angliškai! Laimei, jis buvo pakankamai protingas, kad pasikviestų tokį, kuris kažkiek šneka. Susišnekėjom, kad autobusas į oro uostą stoja toje stotyje. Puiku. Tik ar nekeista, kai tu paklausi: "ar autobusas į oro uostą stoja čia?" Ir sulauki atsakymo: "Liono oro uostas?" Ne, mano mielas, ne Liono. Aišku, kai Grenoblio oro uostas turi vieną skrydį po 16 val., tai gal nekeista, kad jis taip paklausė.
Grenoblyje prie manęs sugebėjo pristoti du žmonės, norintys, kad aš kažką pasirašyčiau (ir, ko gero, duočiau pinigų). Merginai bandžiau sakyti, kad nesuprantu, nereagavo (turbūt nesuprato - ju sakiau angliškai...). Nuo vaikino tiesiog pasprukau. Ir... Nepatikėsite, bet ta pati mergina po kelių minučių vėl prisikabino (na, taip, šiek tiek pirmyn atgal po stotį vaikščiojau). Negaliu pasakyti, ar Grenoblis gražus, ar ne, nedaug pamačiau. Tačiau kai tarp namų yra tarpas, o tame tarpe kyšo kalnas, atrodo įspūdingai, o ten visur taip. Vis dėlto Alpių pašonė. Ir tas vargšas oro uosteliukėlytis yra aukščiau negu mūsų Aukštojo viršūnė.
Oro uostas mažas, bet patikra didelė. Pasą tikrino berods tris kartus. Pokalbis su vienu apsauginiu:
- Do you live in England?
- No.
- Student?
- No.
(Gyvenate Anglijoje? / Ne. / Studentė? / Ne. - anglų k.)
Nežinau, ar jis tikrai tikrino, ar tiesiog neturėjo ką veikti, kol skenavo pasą, nes po antro "no" jis man jį atidavė ir nieko nebeklausė. Lėktuvo galas tuščias, susėdome 45 min per anksti, lėktuvas keistai ūžia. Nebaisiai jauku. Tačiau nuskridome, viskas puiku. Londonas, į kurį skridau iš Prancūzijos, pasitiko lietumi. Tikra Anglija, ar ne?
Nuvažiavau į miestą. Ten turėjau hostelį, be to, nebuvau buvusi Londone (iš viso iš aplankytų mietų anksčiau buvau buvusi tik Paryžiuje). Šiek tiek pasivaikščiojau po miestą, tačiau nuskridau gana vėlai, be to, buvo lietinga, tad ilgai netrukau. Suvalgiau Big Mac (va ką iš manęs padarė Olandija - iki jos burgerio iš viso nebuvau valgiusi) ir išėjau į hostelį. Kadangi buvo netoli, susiradau ir nufotografavau Lietuvos ambasadą.
Nežinau, ar žinot, kaip veikia hosteliai. Bet dažniausiai tai yra daugiaviečiai kambariai. Londone buvo aštuonvietis. Nepagalvojau pasiimti savo adapterio (britams, kaip visada, europinės rozetės netinka), bet pasiskolinau hostelyje. Jis nelabai norėjo veikti, tad pasiskolinau iš kambarioko. Tai šiek tiek trukdė miegoti, nes po to jo draugui reikėjo, tad man teko ištraukti telefoną ir panašiai. O, dera pastebėti, manęs laukė 4 val. miego, nes 4.20 buvo mano autobusas atgal į Lutono oro uostą. Varčiausi varčiausi, kol gal 2.30 užmigau. Kažkas knarkia, kažkas pareina ir panašiai. Bet ko norėti už gal 15 eurų Londone? (beje, gerokai nustebinau registratorę, kai pasakiau, kad mokėsiu grynais)
Oro uoste atsidūriau taip anksti, kad dar net, ko gero, nebūčiau galėjusi eiti pro apsaugą, kur tikrina kuprines. Na, skysčius, metalą ir t.t. Buvo apmaudu, nes būčiau galėjusi pusvalandį ilgiau pamiegoti, bet buvo kaip buvo. Bet viskas buvo gerai, tik tiek, kad lėktuvas gal pusvalandį vėlavo išskristi. Due to some issues (dėl tam tikrų problemų - anglų k.). Vėlavo ir nusileisti, bet nusileido ir štai aš namie.
*kitą dieną po grįžimo nusiperka bilietą į Australiją po dviejų savaičių.*
[parašyta 2019 m. vasario 5 d.]
Taigi, kodėl aš ten važiavau? Į tokį klausimą dažniausiai atsakyčiau: o kodėl ne? Tačiau šį kartą priežastis yra. Važiavau pas draugę. Susipažinome, kai ji buvo atvažiavusi į Vilniaus Universitetą su Erasmus programa. Ir įkalbinėjo atvažiuoti į jos miestą. (You must come - privalai atvažiuoti (anglų k.)) Na, privalau tai privalau.
Šiek tiek skaičių. 6 dienos. 5 miestai. 3 skrydžiai, 4 oro uostai. 12 valandų Prancūzijos tarpmiestiniuose autobusuose, dar ~ 4 - autobusuose iš oro uostų ir į juos. 70 eurų už lėktuvo bilietus. Skamba neblogai, ar ne? Pigūs skrydžiai! Kas reiškia, kad oro uostas yra kažkur toli toli ir tokioj keistoj šaly kaip Prancūzija už autobuso bilietą iki miesto sumokėsi gana nemažai (norintiems tikslumo - Paryžiuje 17 eurų, Grenoblyje - 14, jeigu gerai pamenu).
Išskridau ketvirtadienį, dienos metu. Maždaug antradienį paprašiau draugės, kad ji man primintų skrydį. Buvau dar nelabai supratusi, kad grįžau iš Olandijos, o čia vėl kažkur važiuoti?! Kažkoks nesusipratimas. Skrydžio nepamiršau, nuskridau, viskas puiku.
Paryžiuje turėjau naują ir gana įdomią patirtį. Vienoje Facebook grupėje susipažinau su vienu prancūzu. Nepažinojau jo asmeniškai, bet kadangi buvau jo mieste, nutariau pasiūlyti susitikti. Jis sutiko. Tą faktą žinojau, tačiau nežinojau, kiek tai paveiks bendravimą. O faktas yra tas, kad jis yra beveik aklas. Manau, tiktų žodis silpnaregis, bet tikrai nežinau, kas tai yra. Žinoma, labai klausinėti nebuvo jauku, tad kiek žinojau iš anksčiau, tiek ir liko. Tačiau nebuvau vaikščiojusi po miestą su nematančiu žmogumi. Ir nežinojau, kaip elgtis. Tai yra, ar reikia sakyti, kur sukti ir panašiai? Buvo gana nejauku. Vis dėlto kažkaip pavyko. Jis mane palydėjo iki metro, iš kur turėjau važiuoti į hostelį (kaip tą padaryti vėlgi pasakė jis). Stotyje matau, kad ten važiuoja 9 metro. Gerai, einame kitur, nes man reikia 1. Einame tolyn, kol jis, visai pasimetęs, paklausia kažkokių panelų (negaliu pasakyti, ar jis jas kažkiek pamatė, ar išgirdo, kad eina pro šalį), kur yra pirmas metro. Žinoma, ten, kur mačiau 9, ten ir reikėjo eiti! Jis man pasakė, kad ten, ko gero parašyta: jeigu eisite tolyn, prieisite 9 metro. Tik, aišku, viskas tik prancūziškai (jis pats, beje, gerai kalba angliškai, o aš prancūziškai nė bum bum).
Galiausiai sėkmingai išvažiuoju ir netgi pakeliui į hostelį iš metro pamatau užrašą: Rue de Parrot (Parrot gatvė). Skubiai nufotografuoju ir nusiunčiu draugei. Deja, tai ne papūga, o tik vardas...
Hostelyje dviaukštė lova. Pirmame miega mergina, tad man reikia į antrą. Neteko to daryti, bet okay. Tik tiek, kad lova girgžda. Na, bet viskas gerai, išsimiegu, gaunu pusryčius ir išeinu pasivaikščioti. Iki autobuso į Lioną turiu šiek tiek laiko.
Autobusas yra pakankamai didelis daiktas, kad jį pastebėtum, ar ne? O jeigu tai yra vieta, iš kur važiuoja daug autobusų, tai iš viso paprasta? Kaip du kart du! Tik ne Paryžiuje. Flixbus autobusai (susidaro įspūdis, kad tai yra kažkas panašaus į pigius skrydžius, tik autobusai, o ne lėktuvai) Paryžiuje stoja ne kokioje nors stotyje, o... Nežinau net, kaip tai apibūdinti. Tokiame tarsi garaže. Į kurį norint patekti reikia įeiti į kalną. Gaila, nenufotkinau, bet ten iš tikrųjų yra kalnas, kuriame yra įėjimas. Aš, aišku, iš pradžių nepastebėjau ir užlipau laiptais į tą kalną. Laimei, buvau ten anksčiau, tad spėjau.
Kelionė truks 6 valandas (taip, pamiršau, kad Prancūzija vos didėlesnė už Lietuvą...). Ausinių neturiu, skaityti autobuse negaliu, ekrano (kaip LuxExpress) nėra. Bet buvo lengviau negu tikėjausi. Kokias tris valandas miegojau, paspoksojau pro langą. Pripratau prie Olandijos, kur kalnų visiškai nėra (Lietuvoje, lyginant su Olandija, gali pasijausti kaip Himalajuose). Tad tikrai buvo į ką pažiūrėti.
Galiausiai vakare atvažiavau į Lioną ir susitikau su drauge. Viskas atrodė šiek tiek nerealu. Parvažiavome į jos namus (po miniatiūrinės mašinytės Olandijoj jos mašina atrodė beveik kaip limuzinas, nors ir buvo dviejų durų). Ir ten susidūriau su tuo, kas Prancūzijoj normalu: jos tėvai visai nešneka angliškai. Na, gali pasakyti "hello" (tai jau daugiau ne kai kurie kolegos lenkai Olandijoje), bet šiaip komunikuoti su jais negaliu. Draugė pavertė šiek tiek, bet vis tiek tai sudėtinga.
Po vakarienės teko skubiai padaryti mokėjimą koledžui, tad gerokai vargau su prancūziška draugės laptopo klaviatūra, o tas dar ir Apple! I love apples but I hate Apple (myliu obuolius, bet nekenčiu Apple - anglų k.). Taip draugei ir pasakiau, laimei, neįsižeidė.
Kitą dieną išvažiavome į miestą (nes draugė gyvena apie 15 km nuo jo). Miestas tikrai gražus. Man patinka, kai mieste yra vieta, iš kur galima matyti panoramą, o Lione tokių vietų net dvi. O ir senamiestis gražus su keistais pralindimais per pastatų vidų. Taip pat nuėjome į dviejų upių santaką (lietuviškai tos upės vadinasi Rona ir Sona, bet, prašau, neklauskite, kaip jos rašomos ar tariamos prancūziškai), pasijutau, kaip Kaune. Prie santakos stovi belekiek kainavęs muziejus, kuris mano draugei yra šlykštus. Na, įdomus pastatas, negali sakyti. Prie santakos mus šiek tiek sulijo, bet tai, palyginus su liūtimi Eindhovene, pražudžiusia mano laptopą, nieko. Išdžiūsim.
Vakare važiavome į Clermont-Ferrand (nežinau, kaip jis lietuviškai), kur draugė studijuoja. Žemėlapyje tai atrodo visiškai arti. Žinoma. Tik dvi valandos! Tos kelionės metu planavome pasidaryti grupinį skambutį su kitomis draugėmis, su kuriomis susipažinome Vilniuje (taip pat atvykusiomis į VU studijuoti), tačiau neišdegė. Visų pirma, kaip sakiau, neturėjau ausinių. Be to, kažkodėl negalėjau prisijungti prie WiFi. Be to, abi norėjome miego...
Ak, taip, vos nepamiršau paminėti. Autobusas, kurio mums reikėjo, vėlavo dvidešimt minučių. Pasak draugės, jie visada atvažiuoja laiku. Smagu, kai tik aš ten, va tau ir vėluoja... Man nebuvo prasmės ko nors klausti, nes prancūzai apie anglų kalbą nelabai girdėję. Tad draugė bandė ką nors išsiaiškinti, kol galiausiai autobusas teikėsi pasirodyti. Dvi valandos praėjo greitai. Laimė, draugė gyvena arti stoties, tad greit galėjome eiti miegoti. Tik tiek, kad jos tame bute šalta. Bet nesušalome, viskas gerai.
Kita diena buvo pirmadienis. Ji po pietų turėjo paskaitą, tad iš ryto pasivaikščiojome kartu. Ir čia nuėjome į vietą, iš kur matėsi miesto panorama. Juoda katedra tikrai įspūdinga (iš ugnikalnių akmenų, a la lavos statyta, dėl to juoda), tačiau pats miestas toks... Na, ne pats įsimintiniausias. Pasivaikščiojom gatvėmis. Taip, varnelę galiu užsidėti, tačiau nelabai būtų ten ko grįžti (į Lioną teks: vasarą apžiūrėti parko gėlių ir užlipti į kažkokius labai aukštus laiptus - šitas jau inside joke'as).
Draugei išėjus į paskaitą (siūlė eiti kartu, bet...) išėjau į parką, kur ji net nėra buvusi. Ten tikrai "faina". Matosi miesto panorama, kyšo katedra ir dar vienas juodas pastatas, o ir pats parkas smagus. Po to grįžau į miestą. Draugė parėjo namo, jie kepė blynus, vėliau kartu juos valgėme ir visi žaidėme stalo žaidimą. O prieš tai aš dar pasivaikščiojau (tik buvo šiek tiek nejauku, nes nebuvo žmonių, nors nebuvo vėlu). Taip pat pažiūrėjau, ar prancūzai turi įdomių Fantų (Belgijoj, Olandijoj galima rasti braškinę, vyšninę, obuolinę... Bet Prancūzijoj nerasta). Galiausiai labai sušalau ir grįžau pas draugę. Smagiai pasisėdėjom, su gera muzika.
Kitą rytą turėjau išvažiuoti į Grenoblį (4 valandos kelio, bilieto kaina 0,99 eur!). Draugė palydėjo iki stoties ir atsisveikinome. Nežinau, kur ir kada, bet susitiksime.
Kas juokingiausia, į Grenoblį važiavau per Lioną. Tad gavau progą dar kartą atsisveikinti su šiuo tikrai patikusiu miestu. O Grenoblyje turėjau apie porą valandų. Grenoblis - nebaisiai mažas miestas. Autobusų stotis. Informacijos centras. Ir ko jūs norite - darbuotojas nešneka angliškai! Laimei, jis buvo pakankamai protingas, kad pasikviestų tokį, kuris kažkiek šneka. Susišnekėjom, kad autobusas į oro uostą stoja toje stotyje. Puiku. Tik ar nekeista, kai tu paklausi: "ar autobusas į oro uostą stoja čia?" Ir sulauki atsakymo: "Liono oro uostas?" Ne, mano mielas, ne Liono. Aišku, kai Grenoblio oro uostas turi vieną skrydį po 16 val., tai gal nekeista, kad jis taip paklausė.
Grenoblyje prie manęs sugebėjo pristoti du žmonės, norintys, kad aš kažką pasirašyčiau (ir, ko gero, duočiau pinigų). Merginai bandžiau sakyti, kad nesuprantu, nereagavo (turbūt nesuprato - ju sakiau angliškai...). Nuo vaikino tiesiog pasprukau. Ir... Nepatikėsite, bet ta pati mergina po kelių minučių vėl prisikabino (na, taip, šiek tiek pirmyn atgal po stotį vaikščiojau). Negaliu pasakyti, ar Grenoblis gražus, ar ne, nedaug pamačiau. Tačiau kai tarp namų yra tarpas, o tame tarpe kyšo kalnas, atrodo įspūdingai, o ten visur taip. Vis dėlto Alpių pašonė. Ir tas vargšas oro uosteliukėlytis yra aukščiau negu mūsų Aukštojo viršūnė.
Oro uostas mažas, bet patikra didelė. Pasą tikrino berods tris kartus. Pokalbis su vienu apsauginiu:
- Do you live in England?
- No.
- Student?
- No.
(Gyvenate Anglijoje? / Ne. / Studentė? / Ne. - anglų k.)
Nežinau, ar jis tikrai tikrino, ar tiesiog neturėjo ką veikti, kol skenavo pasą, nes po antro "no" jis man jį atidavė ir nieko nebeklausė. Lėktuvo galas tuščias, susėdome 45 min per anksti, lėktuvas keistai ūžia. Nebaisiai jauku. Tačiau nuskridome, viskas puiku. Londonas, į kurį skridau iš Prancūzijos, pasitiko lietumi. Tikra Anglija, ar ne?
Nuvažiavau į miestą. Ten turėjau hostelį, be to, nebuvau buvusi Londone (iš viso iš aplankytų mietų anksčiau buvau buvusi tik Paryžiuje). Šiek tiek pasivaikščiojau po miestą, tačiau nuskridau gana vėlai, be to, buvo lietinga, tad ilgai netrukau. Suvalgiau Big Mac (va ką iš manęs padarė Olandija - iki jos burgerio iš viso nebuvau valgiusi) ir išėjau į hostelį. Kadangi buvo netoli, susiradau ir nufotografavau Lietuvos ambasadą.
Nežinau, ar žinot, kaip veikia hosteliai. Bet dažniausiai tai yra daugiaviečiai kambariai. Londone buvo aštuonvietis. Nepagalvojau pasiimti savo adapterio (britams, kaip visada, europinės rozetės netinka), bet pasiskolinau hostelyje. Jis nelabai norėjo veikti, tad pasiskolinau iš kambarioko. Tai šiek tiek trukdė miegoti, nes po to jo draugui reikėjo, tad man teko ištraukti telefoną ir panašiai. O, dera pastebėti, manęs laukė 4 val. miego, nes 4.20 buvo mano autobusas atgal į Lutono oro uostą. Varčiausi varčiausi, kol gal 2.30 užmigau. Kažkas knarkia, kažkas pareina ir panašiai. Bet ko norėti už gal 15 eurų Londone? (beje, gerokai nustebinau registratorę, kai pasakiau, kad mokėsiu grynais)
Oro uoste atsidūriau taip anksti, kad dar net, ko gero, nebūčiau galėjusi eiti pro apsaugą, kur tikrina kuprines. Na, skysčius, metalą ir t.t. Buvo apmaudu, nes būčiau galėjusi pusvalandį ilgiau pamiegoti, bet buvo kaip buvo. Bet viskas buvo gerai, tik tiek, kad lėktuvas gal pusvalandį vėlavo išskristi. Due to some issues (dėl tam tikrų problemų - anglų k.). Vėlavo ir nusileisti, bet nusileido ir štai aš namie.
*kitą dieną po grįžimo nusiperka bilietą į Australiją po dviejų savaičių.*
[parašyta 2019 m. vasario 5 d.]
Komentarai
Rašyti komentarą